KITOS FIGŪROS AR SVORIO REGULIAVIMO PRIEMONĖS
Be dažniausiai pasitaikančio dietos laikymosi kai kurie nuo pastovaus persivalgymo kenčiantys žmonės imasi dar drastiškesnių priemonių: dirbtinai sukelia vėmimą ar vartoja vidurius laisvinančius vaistus bei diuretikus. Šie elgesio modeliai dažnai pasitaiko nervinės bulimijos ir nervinės anoreksijos atvejais, tačiau pagal apibrėžimą nebūdingi persivalgymo sutrikimui.
Dirbtinai sukeltas vėmimas
„Sirgau anoreksija maždaug metus ir stengiausi pradėti tinkamai maitintis. Vieną dieną visai netikėtai suvalgiau šokoladinį sausainį ir staiga pradėjau kimšti visus tuos produktus, kurių iki tol neleidau sau valgyti. Palyginus su dabartiniais mano valgymo mastais, tai nebuvo didelis persivalgymas, tačiau suvartotų kalorijų kiekis buvo didesnis negu paprastai suvartodavau per visą savaitę. Išsivadavusi iš transą primenančios būsenos staiga supratau, ką padariau. Nedelsdama nuskubėjau į tualetą ir sukišau pirštus į gerklę. Turėjau išsivemti ir atsikratyti viso šlamšto, kuris buvo manyje.“
„Pradėjau vemti, kai vieną dieną suvalgiau per daug šokolado. Tuo metu man atrodo, kad tai yra puikus būdas išlikti plonai nesilaikant dietos. Galėjau valgyti kiek tik noriu, o po to atsikratyti maisto. Juk tai daug lengviau negu laikytis dietos.“
Toli gražu ne visi žino, kad nuo 5 iki 10 procentų paauglių pripažįsta pačios sukeliančios sau vėmimą, o net 2% jaunų suaugusių moterų vemia ne rečiau kaip vieną ar net keletą kartų per savaitę.
Kaip rodo lentelė, nervine bulimija sergantiems žmonėms būdinga sukelti sau vėmimą. Taip elgiasi ir pusė sergančiųjų nervine anoreksija. Tuo tarpu nuo persivalgymo sutrikimo kenčiantys žmonės šios priemonės griebiasi daug rečiau. Nors dauguma šių žmonių vemia norėdami atsikratyti suvalgyto maisto, t.y. stengdamiesi sumažinti absorbuojamo maisto kiekį, vėmimą gali įtakoti ir kiti motyvai. Dažniausiai pasitaikantis – noras sumažinti įtampą.
Dirbtinai sukeltas vėmimas nebūtinai liudija apie valgymo sutrikimą. Svarbiausia šiuo atveju, ar žmogus gali kontroliuoti savo elgesį. Nors socialiniu požiūriu vėmimas nepriimtinas, neretai jis neturi nieko bendra su valgymo sutrikimais. Tačiau jei vėmimas sukeliamas dažnai ir šiam polinkiui nebepajėgiama atsispirti – tai jau beveik aiškus rimtos problemos įrodymas.
Paprastai vėmimas sukeliamas gilyn į gerklę kišant kokį nors daiktą ir sukeliant springimo refleksą. Dažniausiai naudojamasi pirštais, rečiau kitomis priemonėmis, pvz., dantų šepetėliu. Yra žmonių, kurie po persivalgymo priepuolio pasilenkę ir galbūt spausdami skrandžio sritį bet kuriuo metu gali atryti suvartotą maistą. Tačiau yra ir tokių, kurie, kad ir kaip besistengtų, nepajėgia patys sau sukelti vėmimo.
„Nustoju valgyti, kai pasijuntu visai prastai. Iki to laiko mane užplūsta nenugalimas troškimas atsikratyti viso suvalgyto maisto. Sukištu pirštus į gerklę ir vemiu tol, kol pasijuntu visiškai tuščia. Jaučiuosi palengvėjusi ir išsivaliusi. Bet tuo pačiu ir išsekusi.“
„Valgau tol, kol tiesiog nebegaliu daugiau nė kąsnio praryti. Po to naudodamasi pirštais prisiverčiu išsivemti. Pusę valandos tarp vėmimų geriu vandenį, kol visiškai išvalau skrandį nuo maisto. Po to jaučiuosi nusiminusi, vieniša, prislėgta ir beviltiškai išsigandusi, nes vėl praradau kontrolę. Fiziškai jaučiuosi siaubingai: išsekusi, pabrinkusiomis akimis, apsvaigusi, silpna. Man skauda gerklę. Bijau, nes žinau, jog tai pavojinga. Po keleto vėmimo priepuolių, kai pasirodė kraujas, mėginau sustoti. Bet baimė sustorėti buvo tokia didelė, kad vėl pradėjau dirbtinai sukelti sau vėmimą.“
Dauguma žmonių vemia suvalgę iš tikrųjų didelius maisto kiekius. Tačiau yra tokių žmonių, kurie taip elgiasi suvalgę bet kokio, ypač, jų manymu, tukinančio maisto. Kai kas po valgio išsivemia tik kartą ir taip atsikrato pakankamo maisto kiekio. Be to, sumažina nerimą dėl to, ką suvalgė. Kiti vemia tol, kol nebelieka kuo vemti. Toks procesas gali trukti valandą ar ilgiau ir fiziškai išsekinti. Nedidelė dalis žmonių naudoja praplovimo būdą: išgeria kokio nors skysčio, po to vemia, tada vėl išgeria, vėl vemia, ir taip be galo. Šis procesas kartojamas tol, kol išvemtame turinyje nebelieka maisto. Tik tuomet iš tikrųjų įsitikinama, kad atsikratyta visko, kas buvo suvalgyta. Šis būdas pavojingiausias sveikatai.
Galbūt esate girdėję apie žmones, persivalgymo priepuolių metu valgančius „ženklintą“ maistą (pvz., pomidorus) ir pakartotinai vemiančius tol, kol ši maistas (pomidorų žievelės) pasirodo išvemtame turinyje. Deja, jie klysta manydami, kad pirmiausiai suvalgytas maistas iš skrandžio bus pašalintas vėliausiai. Iš tikrųjų skrandžio turinys susimaišo, taigi „ženklinto“ maisto pasirodymas nebūtinai reiškia, kad iš skrandžio pašalinta viskas, kas suvalgyta.
Įsitikinimas, kad vėmimas yra efektyvi svorio reguliavimo priemonė, irgi iš dalies klaidingas, nors vemiant, be abejo, atsikratoma dalies suvalgyto maisto. Pitsburgo žmonių mitybos laboratorijos atliktas 17 nervine bulimija sergančių moterų tyrimas parodė, kad dirbtinai sukelto vėmimo metu pašalinama mažiau negu pusė vidutinio persivalgymo metu suvartoto maisto. Moterys, reguliariai vėmusios po persivalgymo priepuolių, buvo paprašytos persivalgyti ir išsivemti taip pat, kaip namuose. Kai buvo nustatytos jų suvartoto maisto ir išvemto skrandžio turinio kalorijos, paaiškėjo, kad persivalgymo priepuolių metu kalorijų suvartojimas vidutiniškai siekė 2131 kaloriją, o išvemto turinio – 979 kalorijas. Tai paaiškina, kodėl netgi po kiekvieno persivalgymo priepuolio vemiantys žmonės nebūtinai yra nepakankamo svorio. Kitaip tariant, jie gyvena iš priepuolių metu suvalgyto maisto likučių. Nustebtumėte sužinoję, kiek tokių žmonių niekada neprisiverstų dirbtinai sukelti vėmimai, jeigu žinotų, kad jų kūnas vis tiek gali įsisavinti 50% suvalgyto maisto.
„Pirmiausia pradėjau vemti, kad be kaltės jausmo ir nepriaugdama svorio galėčiau valgyti tai, ką noriu. Vemti buvo stebėtinai lengva, ir aš jaučiausi patenkinta savimi. Tik vėliau supratau, su kokia problema susidūriau.“
„Pastaruosius aštuonerius metus nuolat sau kartodavau: „Šis vėmimas bus paskutinis“. Iš pradžių labai nesijaudinau, nes maniau, kad jei norėčiau, galėčiau šį procesą kontroliuoti. Tačiau greitai paaiškėjo, kad noras išsivemti kontroliavo mane. Dabar sustoti jau ne mano jėgoms.“
Žvelgiant į perspektyvą, visiškai nerekomenduotina dirbtinai sukelti vėmimą. Žmonės dažnai mini malonumą, kurį pajuto supratę, jog gali taip elgtis. Tai buvo atsakymas į jų problemas: užuot stengęsi kontroliuoti pagundą valgyti, jie galėjo netekti ir nepriaugti svorio. Tačiau už tai buvo mokama didžiulė kaina. Pirmiausia – vėmimas skatina persivalgymo priepuolius. Taip atsitinka dėl dviejų priežasčių. Pirma, kadangi žmonės galvoja, kad išsivemdami išvengs suvalgyto maisto absorbavimo, nusilpsta valgymo kontrolė ir suvalgoma daugiau. Antra, jie patiria, kad išsivemti lengviau, kai skrandis pilnas. Tokiu būdu formuojasi užburtas ratas, o žmogus tampa vis labiau priklausomas nuo vėmimo.
Pavalgius paskata išsivemti gali būti ypatingai stipri. Vermonto universiteto mokslininkai įrodė, kad nervinės bulimijos atveju vėmimas yra vienas pagrindinių persivalgymo priepuolius keliančių veiksnių. Jie pabrėžia, kad dauguma nervine bulimija sergančių žmonių sugeba atsispirti ir nepersivalgyti, jeigu žino, kad neturės galimybės išsivemti.
Žalingus vėmimo padarinius aptarsime truputėlį vėliau.
Piktnaudžiavimas vidurius laisvinančiais vaistais ir diuretikais
„Pradėjau gerti vidurius laisvinančius vaistus, nes bijojau, kad daug valgydama greitai sustorėsiu. Maniau, kad jei vartosiu vaistus, visas maistas tuojau pat bus pašalintas iš mano organizmo. Žurnale skaičiau apie žmones, vartojančius vidurius laisvinančius vaistus organizmui valyti. Pabandžiau išsivemti, bet negalėjau. Tad nusipirkau vaistų ir po kiekvieno persivalgymo išgerdavau po dešimt tablečių. Žinojau, kad vaistai iš tikrųjų nepadeda nugalėti persivalgymo, bet jų dėka jaučiausi nepersivalgiusi ir išsivaliusi iš vidaus.“
Vidurius laisvinančių vaistų arba diuretikų (varančių šlapimą vaistų) vartojimas svoriui kontroliuoti pasitaiko rečiau nei dirbtinai sukeltas vėmimas. Vidurius laisvinančius vaistus vartoja maždaug trečdalis sergančių nervine bulimja. Diuretikus – apie 10 procentų. Abu piktnaudžiavimo vaistais būdai gali būti taikomi atskirai arba kartu su dirbtinai sukeltu vėmimu. Vis trys minėtos elgesio formos nėra būdingos nuo persivalgymo sutrikimo kenčiantiems žmonėms, tačiau neretai pasitaiko tarp sergančių nervine anoreksija.
Žmonės, kuriems kyla problemų dėl pastovaus persivalgymo, dvejopai piktnaudžiauja vidurių laisvinamaisiais vaistais. Jei jie vartoja vaistus, kad kompensuotų specifinius persivalgymo epizodus, jų elgesys labai panašus į dirbtinai sukeltą vėmimą, o išgeriamų vaistų dozės gali būti labai didelės. Jei vaistai, nepriklausomai nuo persivalgymo priepuolių tipo, vartojami reguliariai, elgesys labiau primena dietos laikymąsi. Diuretikai dažniau vartojami antruoju atveju.
„Sunkiausia po persivalgymo priepuolio laukti, kol praeis padariniai. Nekenčiu to jausmo, kad esu niekam tikusi ir bejėgė. Kartais manau, kad tiesiog galėčiau persirėžti pilvą ir išsitraukti iš vidaus visą šlamštą. Toks didelis yra pasišlykštėjimas. Kadangi negaliu to padaryti, geriausias dalykas – vidurius laisvinantys vaistai.“
Trumpai tariant, vidurius laisvinantys vaistai turi labai mažai įtakos maisto absorbavimui, o diuretikai – visai neturi (tai plačiau aptarsime kituose įrašuose). Nepaisant to, kai kurie žmonės mano, kad šių vaistų vartojimas yra naudingas bent dėl laikino svorio sumažėjimo, kuris pasiekiamas netenkant skysčių, kai viduriuojama ar per daug šlapinamasi. Be to, kai kurių žmonių supratimu, vidurius laisvinančių vaistų vartojimas suteikia suvalgyto maisto atsikratymo arba „apsivalymo“ jausmą. Tokiu atveju šie vaistai, kaip ir dirbtinai sukeltas vėmimas, gali skatinti persivalgymo priepuolius. Taip pat gali patikti tuščio skrandžio pojūtis. Kai kam ypatingo pasitenkinimo teikia laikinai sulieknėjusi figūra. Nedidelei daliai žmonių net priimtas nemalonus fizinis poveikis: pilvo spazmai, diegliai ir viduriavimas, nes tai vertinama kaip bausmė už persivalgymą.
Liekninamosios tabletės
Pasitaiko persivalgančių žmonių, kurie geria liekninamąsias tabletes (apetitą slopinančius preparatus). Šių vaistų perkama pagal receptą arba be jo, tikintis kontroliuoti persivalgymo priepuolius. Tačiau nėra įrodymų, kad tikrų persivalgymo priepuolių atvejais tabletės turėtų kokio nors poveikio.
Pernelyg intensyvus sportas
Kai kurie nuo pastovaus persivalgymo kenčiantys žmonės norėdami „pagerinti“ figūrą arba sumažinti svorį pernelyg daug sportuoja. Pernelyg intensyvus sportas dažnai tampa nervine anoreksija sergančių žmonių per mažo svorio priežastimi.
Pastovaus persivalgymo kamuojami žmonės neretai per daug sportuoja. Jie tai daro hiperaktyviai arba kompulsyviai, t.y. sportuoja neįprastai ilgai ir renkasi ypač sunkius pratimus. Kitas būdingas požymis – nesugebėjimas atsispirti sportui, net jei sąnaudos gerokai viršija naudą. Tad minėtiems žmonėms neretai pasitaiko „pernelyg intensyvaus sporto traumų“. Kai nervine bulimija sergančių žmonių klausiama, kodėl jie taip intensyviai sportuoja, jų atsakymai dažnai būna neapibrėžti. Nors kai kurie pripažįsta, kad nori sudeginti riebalus ar kalorijas, kiti tai nutyli, nors, atrodo, būtent toks ir yra jų pagrindinis motyvas. Kraštutiniais atvejais valgymas ir sportavimas tampa neatsiejami – žmonės nevalgo, kol, jų nuomone, iš anksto nesudegina tam tikro kalorijų kiekio. Tai vadinam „įsiskolinimu“.
Tuo tarpu nuo antsvorio ir persivalgymo sutrikimo kenčiančių žmonių problema kita – jie sportuoja pernelyg mažai. Dauguma šių žmonių apskritai per mažai juda. Nuo tokio gyvenimo būdo tunkama ir atsiranda ir kitų su antsvoriu susijusių pavojų sveikatai.
Valgymo sutrikimai 