Žmogus, kurio pagalbos reikia prašyti pirmiausia – visuomet esi tu pati/pats. Ženk žingsnį į priekį ir pradėk rašyt dienoraštį. Tik stebėdama(s) save gali pamatyti, kur darai klaidas. O jei nepamatysi, parodysiu aš ar kitas skaitantis. Kartu lengviau.
Pabandysi?
Jau išdrįso:
-
Sekti
Sekama
Already have a WordPress.com account? Log in now.
Valgymo sutrikimai 
Vakar patyrusi menką nesėkmę šokiuose, t.y. nepasirodžiau tobulai, kaip aš mėgstu, dar grįžus namo pasisvėriau, svoris tas pats, kad ir kaip besistengčiau tai pakeisti ir tik op mintis šauna į galvą pamačius keptuvę bulvių “ stora tuoj sušveis tą keptuvę ir visas nesėkes ir neviltį išvems į klozetą“ tai bent “pasilinksminau vakar, šiandien ir vėl ištinęs veidas mane dabina.
little miss sunshine, paskaityk knyga “life without ED“ labai gera knyga su uzduotim, kurios padeda atskirti ED mintis nuo tavo tikruju. saip labai motyvuoja ir aiskiai pasakoja istorija. yra uzduociu , kurios padeda sweikti. man patiko.
Aciu mona, bet as jau pavargau skaityti, pavargau nuo psichoterapiju, parasiau visa bakalaurini darba apie vs, zinau viska praktiskai nuo A-Z , tiesiog jau susitaikiau su tuo, kad vs yra mano buties dalis, manau nebent stebuklas man padetu, arba kazkoks sukreciantis ivykis, kardinaliai pakeisiantis gyvenima. Su liga kaip ir susidraugavau, su savim ir savo svoriu – tikrai ne.
Ir as labai labai dziaugiuosi uz tas, kurios sugebejo issikapstyti is sito liuno :)liunoliunotikiuosi
lygiai tokie patys zodziai , kuriuos tu sakai apie savo sweikima ir apie skaityma, bei zinojima…yra ir mano galvoje 😀 patikek as perskaicius ohoho kiek knygu :O sitoj knygoj irgi lygiai tokie patys zodziai , kaip ir mes galvojam…tik skirtumas tas, kad ten informacija kiek kitokia nei visose kitose knygose. psichoterapijas as pati lankau jau gerus 4 metus:) patariu bent jau perversti ta knyga, ji mane uzkabino 🙂
Sveika, as irgi miss perfect buvau, gal sita liga o ne VS yra tavo didziausias priesas?
Nezinau, jeigu tai butu tik del mano perfekcionizmo, tuomet turbut rasciau kitoki buda islieti savo nesekme, nei prisiryti ir vemti, mano mintys nuolatos sukasi aplink maista, o naktimis sapnuoju persivalgymus.
Taip, būdų yra begalė. Siekdamas nutolti nuo realybės ir bent truputį atsipalaiduoti, žmogus atranda turbūt jam priimtiniausią. Kalbant apie tobulumą, jo siekimas gali persmelkti visas sritis, tiek suvokimą apie kūną, tiek savo sugebėjimų vertinimą. Tuomet tampa labai sunku susitaikyti su nesėkmėmis, atrodo, visas gyvenimas vien pralaimėjimas. Nesugebi priimti save tokį, koks esi išoriškai, nesugebi pakelti savo trūkumų. Tu kalbi apie savo “netobulą“ svorį, “netobulą“ pasirodymą, nesėkmes ir neviltį, maiste bandai rasti paguodą ir tuo pačiu save baudi prisivalgydama. Jei tik suvoktum, kad nereikia nieko keisti, pakanka priimti save ir pamilti tokią, kokia esi. Mes visi sukurti unikalūs, mūsų visų pirštų antspaudai yra skirtingi, kūnai yra skirtingi. Kūrėjas sukūrė mus vienintelius ir nepakartojamus, su tik mums būdingais bruožais. Esi nepakartojama ir vienintelė tokia. Esi verta meilės, visų pirma savęs pačios.
Linkiu atsispirti nuo dugno ir judėti sveikimo keliu!
Sveikos merginos,siuo metu isgyvenu sunku laikotarpi savo gyvenime,gal yra norinciu pasidalinti mintimis isgyvenimais kas juda sveikimo keliu,jei taip butu miela sulaukti laisku.Mano el pastas vikiuciux@gmail.com
Aš nekenčiu savęs. Esu baisi, stora nevykusi, kvaila. Nežinau ko noriu iš gyvenimo, bijau vienatvės, tiesiog paniškai bijau. Noriu būti todula darbuotuoja, tobula draugė, tobula šokėja, turėti tobulą figūrą, lieknas kojas. Noriu jaustis lengva kaip pūkelis.
Iš visų jėgų stengiuosi laikytis ir nepersivalgyti, bet mintys apie maistą mane persekioja 24h per parą. Nuolatos jaučiu alkį, o pavalgius jaučiuosi dar baisiau, dar sunkiau ir bjauriau. Neatrandu vidinės ramybės. Paniškai bijau švenčių, tiksliau maisto. Bet jau esu nusiteikus, kad šventes praleisiu persivalgydama ir vemdama, tai liūdina mane dar labiau. Norėčiau užmigti ir nepabusti tol, kol baigsis šis košmaras…
Bandymas kontroliuoti valgymą yra ne kas kitas, kaip bandymas sukontroliuoti savo gyvenimą, tik netiesiogiai. Liūdna girdėti, kad taip depresyviai mąstai. Kad tu stengiesi, yra gerai, bet jei ta savo stengimąsi nukreiptum kita linkme, pav. susidraugauti su savo netobulumais, su savo figūra, kokia turi ją natūralią. Matai, pasaulyje nėra viskas arba juoda arba balta, tarp baltos ir juodos yra daugybė pilkų atspalvių, o dar gamtoje yra ir spalvų įvairiausių. Tu juk nenusisuki nuo savo draugės, jei ji nėra labai liekna ar jei ji daro klaidas, ar turi kitų silpnybių. Tai kodėl su savim tai elgiesi? Panašu, kad tau taip patogu, taip lengviau gyventi, nei priimti dalykus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Tavo teisė rinktis.
Sveikos, merginos ir moterys. Man yra 22 metai, svoris dabar tikrai normalus, Kolkas tik retkarčiais paburbu dėl vis ryškėjančio celiulito ir liulančio pilvuko. Žodžiu jaučiuosi tokia košytė. Svarbiausia tai, kad niekada tokia nebuvau. Ir paskaičiusi straipsiuns apie nuolatinius persivalgymus, beveik kiekviename sakinyje atrandu save. Niekada negalvojau, kad tai yra liga. Aš nežinau, kada man tai prasidėjo. Galbūt prieš pora metų, bet lengvesniais požymiais. O dabar jaučiu, kad nebegaliu savęs kontroliuoti. Ankščiau atėjus pavasariui ir artėjant “maudymukų“ sezonui savaime ateidavo ryžtas dirbti su kūnu, tobulinti jį. O dabar atrodo, kad viskas beprasmiška, kad visvien nieko nepavyks tad geriau prisipirksiu česnakinių batonų, traškučių, šokoladų, bandėlių… žodžiu sūraus, saldaus, sūraus, saldaus… Kol kūnas jaunas, jis palyginus visai neblogai susidoroja su tais maisto kiekiais kuriuos aš kartais suvartoju… tačiau tai neamžina… Nežinau, kaip atrodysiu dar po metų, jei taip ir toliau. Tada manau tikrai neburbėsiu dėl celiulito ir pilvuko. Tada jau gali būti ir rimtesnės porblėmos. Nežinau kaip su visu tuo kovoti, Draugės, kai papasakoju kartais pašiepia tik, kad aš išsigalvoju, nebežinau kas dar gali padėti… Profesionalų pagalbai pati pinigų neturiu, o tėvai tikriausiai nesuprastų tokio dalyko kaip valgymo sutrikimai mano amžiuje. Žodžiu esu aklavietėje..
sveika,
didžioji probelma čia yra ne tas papildomas sluoksnelis ant pilvo, o tai, kaip tavo savijautą veikia maistas; ir, tikrai, jeigu nieko nesiimsi, tai taps vis labiau nekontroliuojama, vis labiau gadins gyvenimo kokybę, jausies vis prasčiau ir kiti liūdni dalykai. pirmiausiai gali pradėti nuo savigydo programos šitam tinklarašty, tačiau, jei tik turi pasiryžimo, kreipkis į specialistus – jei gausi šeimos gydytojo siuntimą į Valgymo sutrikimų centrą, nekainuos niekas, jei eisi be siuntimo – kainuos tik pirmoji konsultaciją (berods, 42 litus), o toliau viską dengs sveikatos draudimas. svarbiausia, kad nepamestum drąsos ir pamatysi, kad iš šitos aklavietės tikrai yr išėjimas
Labas,
Manau, kaikurioms merginoms prireiks pasiekti dugna, kad susitaikytu ir priimtu save.
Man labai padejo atsitraukimas nuo savo minciu apie maista i megiamos veiklos paieskas – pradejau skambinti draugams, kelti kiekviena skambuti, sutikti su kiekvienu pasiulymu, isejau pasiplaukioti, pasivaikscioti – zodziu viska, kas teikia malonuma ir siek tiek toliau nuo savo minciu.
Pozityvo.
Taip lengviau judeti i prieki. Judeti is gyvenimo, kuris primena kalejima.
Noreciau palinketi daugiau drasos,
Iki
Ach, tikriausiai as viena is tu, kurios, kaip sakai, tik pasiekusios dugna prades suvokti kokioje duobeje skesta. Labai dziaugiuosi, kad sugebi matyti pozityva ir daryti tai, kas tave dziugina, todel paklausiu gal ir keistai nuskambesiancio klausimo – o kaip tu tai sugebi? nes, pavyzdziui, as kuo labiau nesusitvarkau su mityba, tuo labiau sau draudziu daryti tai, kas man teikia malonuma, taip lyg save nubausdama, kad esu tokia nevykusi ir kuo toliau, tuo maziau sau ka leidziu. Skambina draugai, o as neatsiliepiu, kviecia kurnors as neinu, issisukineju. Neleidziu sau jokiu megstamu hobiu, nes jauciuosi lyg to nenusipelniusi, neverta. Galvoje lyg ikalta, kad kol nebusiu liekna, tobula tol nebusu nusipelniusi nieko gera, nieko kas mane dziugintu, lyg nebuciau nesipelniusi buti laiminga. Ir kuo toliau tuo labiau save nuo visko atriboju, sau drauziu ir nebezinau kaip viska bepakeisti…
Skaitau ir šiurpstu, apie kokį viršsvorį kalba? Ar kuri nors skaičiavotės KMI? Realiai įvertinot savo figūros trūkumus? Ką matot žiūrėdamos į veidrodį tokioj jaunystėj? Kraupu. Dar labiau kraupu kai nenumaldomai artėja 40 ir taip baisu pasenti, kai viršsvoris pagal KMI yra +30 kg. Kai daugėja raukšlių ir žiūrint į veidrodį taip norisi matyt save jauną – iki gimdymo ir be viršsvorio… tai kas tada? kas belieka? Kai jaunos perdžiūvusios kolegės įsitveria į prie pilvo pridžiūvusią odą ir graudoja kad turi daug lašinių… Net nežinau, reikia matyt šiuo atveju psichologo pagalbos visoms, man taip pat.
Stiprybės Jums mergaitės. Būkit laimingos, nes gražios tikrai esat 🙂
Tai kad matai, daugelis mūsų kimba ant tos lieknumo, amžinos jaunystės ir savęs neigimo meškerės… Todėl ir buriasi merginos, kuriami tokie puslapiai kaip šis, kad skleistu sveiką protą.
Gal turi kas VSC valgymo planus pas save? Aš pamečiau ar kur nudėjau ir niekur neberandu. Būtų faina, jei patalpintumėt internete kur, ar į el. paštą man nusiųstumėt upsiups@yahoo.com.
Labas.
Galvojau parašysiu.
Aš prieš tris metus ėjau į vasaros gatvę dėl bulimijos. Sunku buvo.
Truputį sunku ir dabar. Grįžta man tos mintys. Bet labai nesmagu tas, kad jau tiek laiko praėjo, bet mano svoris tik užaugo. Valgau kaip visi. Ar čia kažkas negerai ar normalu ar galiu pradėt kažką kontroliuot ar vėl grįšiu į vėmimus ar pan?
toks jausmas, kad kūnas didėja tiesiog pats sau. Aš judu, aš keliauju ir t.t. Gal kažkokios medžiagos trūksta? al kažko per daug? būtų įdomu sužinoti.
dėkui. Gal yra koks e-mail’as kur būtų galima bendrauti su profesionalu ar tai nerealu?
ačiū