Eglės patirtis: ribodama maistą jaučiuosi apgaulingai saugi. III dalis

Atrodo kartais, kad labai sunku įsiklausyti į save ir suprasti, ką ta mano galva mąsto, ypač tais kartais, kai vienintelis dalykas, kurio norisi, – maistas. Persivalgymo metu dažnai atrodo, kad tai, ko iš tikrųjų noriu, – kimšti į save valgį, lyg tai būtų vienintelė mintis ir problema, su kuria turėčiau kovoti.  Deja, iš savo patirties supratau, kad kovojant su persivalgymais neužtenka griežtai sustyguoti maitinimosi planą. Reikia pažvelgti giliau. Ir nors dažnai tai atrodo neįmanoma, nes vienintelė mintis, kurią tuo metu girdžiu yra ta, kad turiu persivalgyti, tačiau geriau pagalvojusi vis dėlto atsakymą randu savyje. Skaitykite toliau

Little girl patirtis: kasdienybė su valgymo sutrikimu.

Išaušus naujai dienai vis klausiu savęs: kada visa tai baigsis? Kada prasidės normalus gyvenimas? Kada normaliai valgysiu? Kada būsiu liekna? Kada nebegalvosiu apie svorį? Kada, kada, kada… Tikriausiai niekada. O niekada todėl, kad prisijaukinau ligą, ji tapo mano dalis. Tikriausiai kiekvienam iš mūsų būtų sunku atsisakyti kažkokio įpročio, kurį turime 5, 8, 10 ar dar daugiau metų. Tiesą sakant, valgymo sutrikimas – tai toks dalykas, kuris įsišaknija giliai, užvaldo tavo mintis, protą, tave ir galiausiai visą tavo gyvenimą. Sunku net įsivaizduoti gyvenimą be jo. Skaitykite toliau

Gintarės istorija: esu dėkinga šiai ligai, kad mane atvedė į save

Sveikos Merginos, visos, kurioms vienaip ar kitaip tenka ar teko susidurti su valgymo sutrikimais. Tikiuosi, kad mano istorija įkvėps net ir beviltiškiausiai įstrigusias šioje ligoje, o istorijos pabaigoje pasidalinsiu savo idėja, kaip galėčiau ištiesti stiprią pagalbos ranką visoms norinčioms pamėginti sau padėti.

Skaitykite toliau

Patirtys: Dianos ligos istorija

Sveiki, esu Diana, man 24 metai. Noriu pasidalinti savo ligos istorija. Viskas prasidėjo kai man buvo 15 metų . Buvau laiminga, džiaugiausi paauglišku gyvenimu (nors turėjau nemažai nusivylimų, netekčių, meilės trūkumo). Augau tik su mama, deja, ji tik dirbdavo ir dirbdavo, nelabai kreipdavo i mane dėmesį. Tėtis mirė, kai man buvo 11 metų. Trūko man mamos meilės, rūpesčio. Dar ir dabar jaučiu nuoskaudą,kad turiu tokią mama, su kuria negaliu pasikalbėti, kai man sunku, kai man reikia jos palaikymo ir supratimo. Skaitykite toliau