Saulužės istorija: aprangos kodas.

Sveiki, štai aš ir vėl su Jumis. Šiandien noriu papasakoti apie dar vieną sveikimo žingsnį. Taip smagu, kad šiandieninis mano gyvenimas kupinas atradimų. Tikiu, jog tai Jus įkvėps.

Jau keleri metai mane kamavo klausimas, kodėl aš, moteris, turinti labai gerą supratimą apie rūbus, proporcijas, stilių, negaliu išsirinkti sau tinkamų drabužių? Paskutiniu metu mano apsilankymai parduotuvėse suretėjo maždaug iki vieno per metus. Apsipirkimas dažniausiai baigdavosi ne itin sėkmingai. Rūbai likdavo kabėti spintoje, aš jų nedėvėjau. Turbūt mane suprantate, kokia kančia eiti į tuos prekybos centrus, eiti pro kabyklas, lentynas ir suvokti, jog visi šie daiktai yra ne man, jie man tiesiog netinka. Kodėl? Todėl, kad esu per stora, mano ūgis nestandartinis, viskas, kas atitinka mano klubų apimtį, per liemenį ir pečius kabo. Rankovės amžinai per ilgos, liemuo ne savo vietoje, o arčiau klubų. Tiesiog ima siutas, kodėl, gerbiamieji gamintojai, jūs rengiat tik aukštus ir plonus? Sakot, yra skyriai apkūnioms moterims? Taip, be abejo, aš ir juos išbandžiau. Radau ten tik palapines, kuriose skęstu. Persirengimo kabinoje galėdavau išbūti ne daugiau kaip 5 minutes. Po šitokių pasivaikščiojimų namo grįždavau pikta ir pavargusi. Aš greičiausiai nenormali, ne standartas. Apimdavo toks jausmas, jog esu kaip tas tešlos gabaliukas, kuris neatitinka kepinių formos, iš kurio suraizgo kokį marmalą, kad nereiktų išmesti ir kepa su kitais. Ilgainiui pradėjau daryti išvadą, kas esu beviltiška, ir nesugebu pati apsirengti. Pradėjau ieškoti būdų, kas galėtų man padėti. Nutariau, jog taupysiu pinigus ir gimtadienio proga paprašysiu stilisto dovanos. Kita mintis buvo eiti siūtis individualiai. Bet nei tam, nei kitam, objektyviai pasvarsčiusi, aš pinigų neturėjau ir prisitaupyti nebuvo šansų.  Pradėjau klausti savo vyro, kas ne taip, gal su manim kažkas ne taip, kad negaliu išsirinkti. Ir gavau patvirtinimą.

Tada pradėjau tyrinėti save ir klausti, ką aš darau ne taip. Atidžiau pažvelgusi, pamačiau esminę problemą – aš negaliu priimti savo išvaizdos, tokios kokia ji yra. Aš per daug žinau, kokia ji yra. Anksčiau galvojau, kad esu tiesiog realistė, dabar suprantu, kad buvau per daug kritiška ir kategoriška. Pradėjau gaudyti pirmas mintis, kurios kilo pažvelgus į save veidrodyje. O, tai buvo man siurprizas, anksčiau jausdavau tik nemalonų jausmą. Dabar išgirdau savo vidinę kalbą. „Tai ne aš“, „koks apgailėtinas vaizdas“, „po kuo paslėpti šitą nevykusį kūną“, „nekenčiu“, „visi figūros trūkumai susijungė į vieną – manyje“. Kai įeidavau į parduotuvę, man pasidarydavo nejauku nuo pardavėjų žvilgsnių, skaičiau jų mintis: „ir ką gi tu tikiesi rasti sau pas mus“, „tau tikrai nieko neturime“, „taip prastai apsirengusi, o eina į tokias parduotuves“ ir pan. Todėl aš vengiau tokių parduotuvių, kuriose neturėjau galimybės pasislėpti už kitų pirkėjų. Ką tik perskaičiusi, ką parašiau, pagalvojau, kad baisiai skamba, tai rašo moteris, kuri turi didesnių problemų nei aš. Bet, manau, daugeliui mano vietoje taip galėtų atrodyti, nes kol neiškeli paslėptų dalykų į šviesą, atrodo viskas su manim gerai ir ne taip jau ir baisu. Kai pažvelgi tiesiai į savo vidų nemeluodamas, nebėgi nuo savęs, o pasižiūri – „štai čia aš“, „sveikas, mano kūne“, „sveika mano siela“, „jūs tokie ir aš jau pasiruošusi jus pabandyti priimti ir pamilti“. Naujas kelias, kitoks…

Nusprendžiau, kad nebeeisiu į jau įprastas vietas (per daug skausminga) ir pabandysiu apsirengti kur seniai nebuvusi. Ėjau pro drabužių paviljonus su nauja, bet silpna viltimi,- galbūt šį kartą pasiseks. Pagalvojau, kad rinktis nemoku, ir daugiau savęs nevarginsiu. Ėjau būtent ten, kur mintys kaip įprasta stabdė ir kilo didžiulis nerimas. Pagalvojau, kad negaiščiau laiko, paklausiu pardavėjų, ar turi mano dydžio rūbų. Užėjau į vieną vietą, į kitą, išgirdau kaip įprasta „jums nieko neturim“. Kai kurios pardavėjos bandė įkomponuot mane į savo didžiausią turimą dydį, bet nepavyko. Nutariau nepasiduoti ir toliau bandyti. Priėjau ir kitą paviljoną, kuriame rūbai visai nepatraukė mano dėmesio, su įprastiniu klausimu. Šį kartą man pasakė, kad tikrai turi. Tada paprašiau didžiausio dydžio. Bet pardavėja pasakė, kad man nereikia didžiausio, reikia žymiai mažesnio. Bet, man pareikalavus, davė didesnį. Kaip bebūtų keista, suknelė kabėjo, tada išsirinkome vienu dydžiu mažesnę ir ji man tobulai tiko. Aišku, man nepatiko audinio raštas, ir spalva buvo ne visai mano ir daug dar visokių smulkmenų. Šį kartą paklausiau savęs, ar bendras vaizdas nesigilinant į detales labiau teigiamas ar neigiamas. Man pasirodė, kad teigiamas, taigi, nusipirkau. Einant toliau supratau, kad nebežinau, kokio megztinio noriu ir, kaip gėda bebūtų, prašiau pardavėjų pagalbos man ką nors išrinkti. Viena pasitaikė labai maloni ir išrinko man megztinį, kurio siluetas man patiko, bet spalva – ne. Tada ji nusprendė pagražinti jį ir pasiūlė diržą bei karolius. Viską paėmiau ir išėjau laiminga. Pažadėjau sau dėvėti šiuos drabužius, nors ir ne visai tinkami jie man kitą dieną pasirodytų, tiesiog priminti sau, kad bendras vaizdas yra tikrai geras. Dar mane guodė kelios mintys iš knygos apie teigiamą kūno sampratą, įsirašiau jas į užrašų knygutę. Štai jos:

„Grožio būtinumo iškraipymas atsispindi asmeninėje kūno kalboje teigdamas, kad negalite daryti tam tikrų dalykų dėl savo išvaizdos. Šis iškraipymas jus įkalina. Jus draudžiate sau eiti į tam tikras vietas, daryti tam tikrus dalykus, būti su tam tikrais žmonėmis, nes manote, kad nepakankamai gerai atrodote.“

„Jūs lyginate savo išvaizdą tik su savo siekiamybės vaizdiniais. Dėl to praleidžiate daug laiko stebėdami žmones, kuriuos vertinate kaip gražesnius už save. Taigi, nenuostabu, kad galiausiai jaučiatės nepatrauklūs.“

„Nebūtinai turiu turėti tobulą kūną, kad atrodyčiau patrauklus.“

„Aš gana protinga, tačiau negaliu skaityti kitų minčių.“

„Kiti žmonės turi savo rūpesčių, apie ką galvoti.“

„Esu bent jau patraukli tiek, kiek ir kiti žmonės.“

„Mano kūnas netobulas, bet manau, kad jis patrauklus.“

„Man nereikia keisti savo išvaizdos.“

Tai tiek šiam kartui 🙂 Stiprybės visiems besigrumiantiems!