Saulužės istorija: bandymas išlįsti iš slėptuvės.

Štai ir dar viena diena iš mano gyvenimo. Jaučiuosi netapusi, nepasiekusi. Ir vėl erzina vaikai, erzina namai. Juk ir išeinu šen bei ten, sportuoju, nepersivalgau, bet vis kažkas mane nervina. Greičiausiai niekas kitas, tiktai aš pati. Vis tas pats senas nemielas draugas perfekcionizmas. Kada gi būsiu patenkinta savimi. Vis tas pats užburtas ratas. Vis svajoju, kokia būsiu, kai visiškai pasveiksiu, kai įveiksiu, tada jau gyvensiu ir turėsiu teisę ir pagrindą pasidžiaugti. Sunku save priimti su trūkumais, visą tai pakelti. Atrodo, tai arba būk, arba nebūk visai. Būti kokia, būti kuo? Geresnė, tobulesnė, drąsesnė, su aiškiu „aš“. Nesusilieti su minia, nebandyti visiems įtikti, kad tik būčiau priimtina. Tas vidinis kritikas tūno manyje, nepriimtina pati sau – tai didžiausia problema. Kaip save pamilti? Pamilti už tai kas esu dabar , nelyginti kokia buvau ir kokia būsiu, siekiu tapti. Priimti ir mylėti. Skaitykite toliau

Saulužės istorija: kabinuosi į GYVENIMĄ.

Turėjau gražią, laimingą vaikystę. Mylinčius tėvus, gerus draugus. Tuo metu mes gyvenome bendrabutyje, daug ko neturėjom, bet buvom laimingi. Aš jaučiausi saugi ir apsaugota nuo gyvenimo vėtrų. Tačiau maža mergaitė augo ir pamažu suprato, kad pasaulis yra ne tik geras, bet ir priešiškas. Turbūt daugeliui teko susidurti su patyčiomis mokykloje, aš buvau ne išimtis. Skaitykite toliau