Gera, kai sekmadienio rytą galiu skirti sau ir parašyti straipsnelį. Kai nereikia skubėti į darbą. Kai niekur nereikia skubėti… Jei galiu sau tą leisti, kodėl gi nepasimėgavus ❤
Praeita savaitė man buvo labai sunki. Turėjau labai daug vidinės įtampos, o vidus kaip užsikirtęs rėkė vieną ir tą pačią frazę “NORIU VALGYTI“ (kas vėliau mano psichoterapeutės buvo paaiškinta, kad tai tas pats tarsi sakytų “noriu nejausti“). Tarsi koks senas diskas užsikirto, o aš išjungt jo negaliu. Nes užlūžo viskas ir spausk nespaudęs mygtuko, niekas neišsijungia. Buvo labai sunku. Tomis dienomis atrodė, kad viskas. Susimoviau ir krentu žemyn. Mane erzino viskas, pradedant manimi, baigiant visu pasauliu. Taigi sėdėjau, burbėjau, kaip čia viskas blogai ir valgiau. Jei būtų paskelbta nominacija labiausiai niurzgančiai burbeklei, aš be konkurencijos būčiau užėmusi pirmąją vietą.
Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad psichoterapijoje (bet čia taip gali atsitikti ir gyvenime) buvo užkabintos skaudžios temos, kėlusios tikrą jausmų antplūdį. Viskas gerai, kai mes judame su pozityviais jausmais, tada ir patiems lengviau ir gali sakyti, oj, kaip man čia puikiai sekasi. Bet. Ką daryti, kai jausmai yra negatyvūs? Šioje vietoje pamačiau, kad man reikia kažką daryti. Nes jei blogai jaučiuosi, VS staigiai pasirodo ir stipriai suspaudžia glėbyje, dusina ir nepaleidžia. Bet dėl to aš ir sergu, kad nemoku išbūti su blogais jausmais, nemoku jų niekaip kitaip išreikšti nei kad bėgti nuo jų ir kimšti maistą. Ir pirmadienį pamačiau, kaip aš atsikalbinėju ir nenoriu/tingiu kažką daryti, kad kas pasikeistų (nors deklaruoju, kad va, kiek aš dirbu, o vis pokyčių nėra arba jie minimalūs, iš serijos, kaip aš stengiuos, o man nieko nesigauna). Kai nuėjau pas psichoterapeutę ir išsakiau, kaip aš paslydau, kaip man buvo blogai ir tt, ji man pasakė: “Bet juk normalu yra negatyvūs jausmai. Visą gyvenimą nebus taip, kad jausiesi tik gerai. Reikia pasistengt išbūt su jais. Jie yra gyvenimo dalis“. Aš: “Taip, suprantu, bet kaip išbūt, ką daryt???“ Ji: “Persivalgydama neišmoksi su jais susidoroti. Tu puikiai žinai, kaip reikia maitintis. Yra kitų būdų išreikšti jausmus. Tarkim, kad ir rašyk lapus.“ Aš: “Lapus… Ką aš žinau. Rašyt juos dabar… Nežinau.“ Dabar nepamenu, bet ji man dar vieną ar keletą alternatyvų pasiūlė, ką daryti, kai bus noras persivalgyt, bet aš lygiai taip pat numykiau su mintimi, ką čia, daryt dabar kažką, nežinau… Ji: “Na matai, būdų yra, tik nelabai nori kažką daryti.“ Susimąsčius, ką kalbu, net juokas suėmė. Iš tiesų. Nelabai aš ką ir darau. Taip, aš su džiaugsmu dalinuosi savo atradimais, kaip man gera save pažinti, bet nesigilinu į tai, kas man iš tiesų skauda ir taip, kad aš nieko nedarau, kad susidoročiau su neigiamais jausmais. Vis sakau, kaip aš stengiuos. Tad gal reikia liautis stengusis ir pradėti kažką daryti. Čia matyt šioje vietoje yra labai svarbu būti atvirai su savimi ir nemeluoti sau. Nes jei meluosi, nieko ir nepakeisi.
Vakar kažkaip netikėtai atėjo mintis, kad man VS yra panašiai kaip ir mano darbas. Jei nori rezultatų, turi dirbti. Pvz, darbe aš noriu puikių rezultatų (nesu perfekcionistė, bet noriu būti viena iš geriausių, o ne iš blogiausių). Bet tam, kad jie būtų, man reikia atkreipti dėmesį į savo klaidas, pagalvoti, ką galėčiau daryti kitaip. Pasikoreguoti veiksmų sąrašą, kad viskas eitųsi sklandžiau. Galų gale skirti dėmesio informacijai įsisavinti, kad galėčiau būti puiki specialistė. Bet ja netampama per naktį. Žingsnis po žingsnio. Visuomet yra lengviau nieko nedaryt ir plaukt paviršiumi (aj, paklausiu kolegos, jei nežinosiu, nei pati gilinsiuos išsamiau, man ir taip gerai), nes reikia pastangų ir darbo, bet vėliau jau viskas einasi kaip sviestu patepta ir nebereikia tiek pastangų, kiek pradžioje. Taip ir VS. Pradžioje reikia maitintis taisyklingai, nepersivalgyti. O tada galime galvoti apie būdą, kaip susidoroti su jausmais. Žinoma, kiekvienas žingsnis reikalauja didelių pastangų. Bet žinojimas vardan ko visa tai darai veda į priekį. Juk niekam ne paslaptis, kad VS sveikimas yra darbas. Ir juodas darbas. Nebus taip, kad vieną rytą atsikėlusi aš būsiu sveika. Tad nusipirksiu gražų kalendorių ir kasdien užsirašysiu mintis/pastebėjimus/norus/planus. Nežinau, kaip man seksis tai įgyvendinti, bet nepabandžius aš ir nesužinosiu.
Dėl ko aš parašiau šia tema. Nes noriu parodyti, kad nėra taip, kad aplanko “nušvitimas“ ir viskas einasi tik geryn. Ne. Gyvenimas turi kalnelius ir pakalnes, viršūnes ir slėnius. Ir to, ko mes išmoksime slėniuose, mums leis greičiau pakilti į viršūnę. Arba ką darėme ne taip, kad vėl nuo viršūnės esame slėnyje. Iš tiesų žmogus gali tikrai daug. Ir aš tuo nuoširdžiai tikiu. Jei nori ir dirba. Matyt visą gyvenimą kartojau sau, kad negaliu kažko, kol visai netikėtai išgirdau vidinį balsą (čia kai atkreipi dėmesį į tai, ką mąstai). Ir sustojau tada, Pala, o kodėl aš negaliu?? Aš galiu!!! Žinoma, reikia ir įvertint esamą situaciją. Pvz, balerina aš jau tikrai negaliu būti. Bet pasveikti aš tikrai GALIU. Visai kitas dalykas, kiek aš tam skirsiu noro ir darbo, bet galėti, tai tikrai galiu. Ir kiekvienas iš mūsų GALI.
Leiskit sau patikėti, kad galit ❤
Valgymo sutrikimai 
Super!!! Skaitau ir tavo straipsneliuose tiek savęs pamatau ir atpažįstu. Tiesiog atsiveria akys ir tas tariamas stengimasis, o kaip stovi vietoje, taip ir stovi, toks pažįstamas. Tikrai įkvepianti istorija stotis ir eiti pirmyn, nenuleisti rankų ir kovoti su liga. Ir tikrai kažką daryti, o ne galvoti, kad kažką darai.
Ačiū Tau, Mėta. O mane įkvepia komentarai ir supratimas, kad ne neveltui rašau ir dalinuosi. 🙂
Patiko tavo nuoširdus dalinimasis. Man irgi sunku išbūti su neigiamais jausmais. Atrodo, visad turi sektis, kitaip kažkas negerai. Pačiai vis atrodo, kad nesiseka, todėl nuolat turiu sau priminti, kad labai daug padariau ir darau, tik vis spaudžiu save dar ir dar. Žodžiu, turi būti tobula, kad būtu, na, bent gerai man. Ši savaitė irgi sunki, nes užsibrėžiau vieną savo mąstymo klaidą pakeisti per 2 savaites. Susivariau ir sėdžiu aute jau 2 dienas. Labai silpnas vidinis balsas sako: “pailsėk, nebėk, pasidžiauk“. O aš ir vėl matau ta didįjį masalą priekyje, kaip ta meška su pririšta lazda ir vis bėgu, kuo greičiau bėgu, tokiu pat greičiu jis tolsta nuo manęs.
Ačiū tau 🙂
Bluesky, kaip žadi atlaikyt šventini laikotarpį?
Sauluže, kas per mąstymo klaida?
Dėl švenčių, tai persivalgymą aš priimu kaip normalų dalyką, nes jei save ribosiu, nutrūksiu pati. Blogiausia šioje vietoje būtų kaltinti save, nes tokia jau švenčių dalia – daug maisto. Visi valgo ir daug. Pradžioje su tuo kovodavau, nevalgydavau, bet dar blogiau buvo, nes jausdavau didžiulį diskomfortą
Kaip tavo nuotaikos dėl to?.
Sutinku, kad visi valgo, bet ne tokia šių švenčių prasmė. Labiausiai nesinori šventimo dėl šventimo. Faktas, kad daugiau valgysiu, aišku, kad tai kels nerimą, jau dabar kelia. Pažadėjau sau, kad nebūsiu šiemet sau tokia kategoriška. Bet norisi atrasti ir kitų džiaugsmo šaltinių šventės metu: pasitenkinimas bendravimu su artimaisiais, buvimas lauke, žaidimai su vaikais, pamąstymai apie Kristaus atėjimo į žemę reikšmę, pagalvoti už ką artimas žmogus mane myli ir pan. Mano giminei tas nepriimta, dažniausiai tikslas pavalgyti, prisigerti ir vakarą baigti prie TV. Ilgiuosi nuoširdaus bendravimo, gal brolis su šeima atvažiuos tada pavyks, nes tėvai nepratę kalbėti apie širdies dalykus.
patinka ir man savo įrašai : ) dažnai išgyvenu blogus jausmus, tada valgau. gal ne per daug, bet man ir 2000 kcal yra labai daug. stengiuosi visada valgyti mažai. ne per mažai, bet mažiau už kitus. bėda ta, kad man sunku įvardinti blogus jausmus – nesuprantu jų. nežinau kas čia man ne taip. esu numetusi daug svorio, jau kelis metus esu tipo liekna (ne per liekna), bet kaip negeros mintys neapleidžia, taip neapleidžia. labai didelė baimė sustambėti ir t. t. iš pažiūros viskas gerai – mylinti šeima, mylimas draugas, geri draugai, mokausi bla bla, bet kažkas kamuoja. ir pati negaliu pasakyti KAS. gal pagalvosi, kad va “per mažai valgau, tai šūdai ir vyksta“. nu nesutikčiau, nes svoris man nekrenta, jau beveik du metus palaikau esamą. taigi esmė ne tame. jeigu valgyčiau taip kaip aplinkiniai – būčiau stambi. kokia ir buvau ilgą laiką. o tada buvau dar nelaimingesnė. ir va tokios dilemos. pjaunasi galvoj kažkas…
Sauluže, puikiai tave suprantu. Pas mus tas pats, svarbiausia daug maisto, valgyt, valgyt, valgyt, tada dar išgert ir dejuot šventiniu laikotarpiu koks persivalgymas. Mano svajonė yra kuomet šilti santykiai, pokalbiai, rūpinimasis vienas kitu, kai buvimas džiaugsmingesnis už bet kokį maistą. Turiu mažą viltį, kad gal kas pasikeist, kai pati sukursiu šeimą ir įnešiu kokių tradicijų…
Migle, įsivaizduoju, kokia įtampa turėtų tave kankinti, kai nuolat bijai priaugti svorio ir nuolat kontroliuoji, ką ir kiek valgai, nes kaip pati sakai, kad jei atsipalaiduosi, tai būsi stambesnė. Ir ši įtampa persiduoda ir į kitas gyvenimo sritis, kaip pati sakai, rodos viskas gerai, bet kažkas galvoje pjaunasi. Galvoju, kas galėtų padėti susidoroti su blogomis emocijomis..Formulės nėra, o ir kelias ilgas. Tiesiog parašysiu kelis klausimus, į kuriuos atsakius pasidarė man lengviau (bet žinoma nebūtinai taip turi būti ir tau):
– Kas manyje mane erzina be fizinės išvaizdos?
– Kada man didžiausias noras kyla persivalgyt? Kokie jausmai man aplanko? Galbūt kurį laiką nuolat jauti alkį. Kas įvyko?
– Kontrolė matyt neatsiejama nuo VS. Vien tik ji duoda nežmonišką įtampą. Kas atsitiktų, jei pasileistum ir leistum sau jaustis laisvai? Sustorėtum? Bet nebūtinai, gali ir toliau taip maitintis, tik be didesnio kiekio maisto.
Man labai padeda dienoraščio rašymas. Padeda sekti mintis ir jausmus, kas svarbu. Be to, jei tu tiek laiko maitiniesi kaip suprantu normaliai, svoris stabilus, gal tai tiesiog emocinis alkis arba įtampa? Čia tiesiog šiaip pamąstymui, pafantazavau, nes tavęs realiai nepažįstu.
Įkvėpiantys tavo straipsniai, priverčia pamąstyti ir galbūt ko nors imtis. Tik…,deja, neturiu tiek stiprybės ir kantrybės kaip tu. Nesuvokiu, kaip galima taip pasiryžti, taip siekti to užsibrėžto tikslo ir suklupus nepasiduoti, o atsistojus eiti toliau. Skaitau ir ašaros rieda, nes taip baisu girdėti, kad tai sunkus, ilgas, daug pastangų reikalaujantis darbas. Imi klausinėti: kodėl man ? kodėl negaliu gyventi ir valgyti kaip visi normalūs žmonės? kodėl??? Taip norėtus atsibusti vieną rytą ir apie tai negalvoti… Džiaugiuosi, kad šis rašymas tau padeda, ir žinok, kad jis padeda ne tik tau, bet ir kitiems. Man, jis padeda pasijausti ne vienai. Padeda suvokti, kad yra daugiau tokių žmonių, kad aš nesu išskirtinė, kad ir kiti nuo to kenčia, bet skirtingai nei aš – kažką daro, o ne sėdi prie feisbuko. Ačiū;)*
Bet kaip nepersivalgyti? nežinau kaip kitoms, bet man būna toks stiprus nerimas, kad atrodo išprotėsiu, nerandu sau vietos, ir tik maistu apsiraminu, nei veikla, nei minčių kreipimas nepadeda, išbandžiusi esu be galo daug dalykų;/ viskas susiję su emocijomis šitą žinau, bet šiuo metu persivalgau ir neįsivaizduoju, kaip galima kitaip tą nerimą nuimti:/
Monika, as tawe labai gerai suprantu…tu gali kovoti su tuo nerimu kelias valandas, pavalgyti normaliai ir racionaliai galvoti, kad sito pakanka, bet , kaip ir minejai- niekas kitas nenuima to nerimo. tai tapo kaip iprotis. tiesa sakant as pati nezinau, kaip su tuo nerimu kovoti, nes per ji negali niekam susikaupti. as pasirinkau mazesne blogybe- sportavima, judejima, dienos planavima( na cia jau obsesija, o ne alternatyva)., bet tai padeda nepersivalgyti-nevemti. taciau sekanti blogybe ateina ta , kad fiziskai nebeturiu jegu ir tada kyla dar didesnis nerimas. as isgeriu vaistu ir stengiuosi miegoti. bet kai buna nepakeliamas nerimas- tada niekaip neisvengiu persivalgymo. ka darysiu per swentes irgi neisivaizduoju- mane gelbeja tik fizine veikla
tik, kad jauciuosi toookia pavargusi 😦
dar klausimas tau- ar pakankamai pavalgai per diena?
Bet argi persivalgymas susijęs tik su jausmais? Nuolat tai yra kartojama, bet nesuprantu, argi tai jausmas, kai eini i parduotuve, visko klaikiai nori, prisiperki ir persivalgai ne todėl, kad tau linksma ar liūdna, kad tau neramu ar baisu, o todėl, kad viskas KLAIKIAI SKANU, kad beprotiškai visko nori ir negali atsispirti…Arba kai užsinorėjus valgyti paimi vieną kasnelį, o tada nebegali sustoti…Nu nepagaunu kampo kur čia jausmai ir ką su tuo daryti;(
man rodos, visi žmonės turi dalykų, kurie jiems yra KLAIKIAI SKANŪS, tačiau ne visi susiduria su persivalgymais – kodėl? nes jie randa pasitenkinimą dar ir kituose dalykuose. man rodos, Vaida, bėda čia tame, kad tu nenori žvelgti giliau, nenori susieti nepasitenkinimo kažkuo gyvenime jausmo su persivalgymais. jie nebūtinai turi sekti vienas paskui kitą, nebūtinai turi nutikti *kažkas* po ko tu persivalgai. jei tavo persivalgymai nebūtų susiję su jausmais, tu į maistą, net ir labai skanų, reaguotum kaip normalus žmogus: pavalgiau, buvo skanu, gal suvalgiau truputį daugiau nei kitokio maisto, bet whatever, einu daryt ką nors kitą. kitaip tariant – ką reiškia faktas, jog maistas yra KLAIKIAI SKANUS? tai, kad jį valgydama patiri malonumą. tačiau malonus, pvz., yra ir seksas, tačiau nepuoli pirmam pasitaikiusiam dailiam vyrui/moteriai ant kaklo ir negriūni krūmuosna. išlauki tinkamo žmogaus/laiko/aplinkybių. lygiai taip pat, jei neturėtum problemų su jausmų suvokimu, elgtumeis ir su maistu. tačiau, rodos, malonumu iš maisto bandai užpildyt skyles, kurios atsiranda iš kitų malonumų nebuvimo.
Inga, kaip cia viskas teisinga !!!
Būtent, maistas tampa draugu, liūdesio naikintoju, ir vieninteliu malonumu ir ramintoju 😦 psichoterapeutė sakė, viskas su laiku ateis, susidėlios jausmai, tada ir nesveikam valgymui nebus vietos, nes dabar jis yra visur, valgau netgi kai esu soti, valgau nes žinau, kad tai mane apramins :(. Stengiuosi pavalgyti sočiai ir pakankamai, bet kai jausmai blogi užplūsta valgau net ir jeigu soti, kitaip nebeišeina, nerimas toks stiprus, kad sunku apsakyti…
Nu jo su tai neigiamais jausmais tikrai sunku..as sia visa savaite irgi jauciau didziule itampa..bandziau suprasti is kur ji kyla? Is pradziu viska nurasiau pms, bet paskui pastebejau,kad noriu tvarkingai valgyti, kad nepriaugti svorio (o gal jo net ir kazkiek numesti) juk arteja sventes su visais susitiksiu, tai norisi graziai atrodyti, bet va kazkaip is tu noru tik sukeliau sau itampa ir visa savaite chaotiskai valgiau, kol galiausiai siandien nebeatlaikiau ir va prisikimsau..dabar sedziu kaip zombis..aciu dievui dukra uzmigdziau ir jai nereikia stebeti i bejausme ir salta mama..tokiom akimirkom taip nekenciu saves 😦 esu tokia nusivylusi savim,kad eilini karta pasidaviau ir nesugebejau atsilaikyti norui prisiryti..pykstu ant saves..
Tame ir bėda, kad mes sau tokios kokios esam nepatinkam ir tas įsitikinimas, kad tik lieknas kūnas yra gražus yra giliai įsišaknijęs mumyse.
Na ir diskusijos kilo. Visa tai rodo, kad neigiami jausmai, įtampa ir sunkūs laikotarpiai turbūt yra svarbiausi. Labai pritariu Ingai. Mes turime sau klaikiai skanų maistą, bet apart maisto mes nelabai ir pomėgių turime. Pamenu, VSC paklausė, ką mėgstate veikti, tai nelabai kas turėjo atsakymą, išskyrus valgyti.
Įtampa visuomet turi priežastį. Tik ne visuomet ją matome arba norime matyti. Priežastys įvairios: darbas, mokslai, santykiai, tt. Ir aš anksčiau sakiau, kad nežinau ir laukiau, kada įtampa dings. Bet nebus taip. Pradžioj mes surandam neraminantį dalyką, jį ištraukiam į dienos šviesą, tada jau įtampa mažėja. Pamenu, kaip skaičiau kažkur, kad jei mes nekontroliuojame, įtampa auga ir apima depresija, o kai mes imame dalykus kontroliuoti, įvardinti sau, prisiimti atsakomybę, įtampa mažėja. Tą sakau, nes pati išgyvenau. Man tai buvo kaip stebuklas, nes dalykas, kankinęs mane daugiau nei keletą metų, kai vos pagalvojus jausdavau įtampą, išnyko. Kas man padėjo? Teko grįžt į tą laikotarpį, prisiminti ir suvokti, kad dėl aplinkybių kaltas ne vien kitas žmogus, sugebėjau suvokti ir savo asmeninę atsakomybę. Mano didžiulei didžiulei nuostabai įtampa dingo ir atėjo ramybė (bet aišku čia apie vieną dalyką kalbant). O persivalgymas padeda nejausti. Kaip ir rašiau, kad kai vidus sako “noriu persivalgyt“ ir rodos nieko negali kontroliuot, tai tas pats kas “noriu nejausti“. Šią savaitę jaučiausi neįtikėtinai soti ir nebuvo noro persivalgyt. Bet čia matyt dėl to, kad buvau užsiėmusi man patinkančiais dalykais, daug dirbau (viršvalandžiai prieš šventes), spėjau ir su draugėm smagiai pasisėdėt, kad regis tarp tiek įvykių maistas užėmė ne prizinę vietą. Žinau, kad šventinė savaitė sujauks mano gerąjį valgymą, bet kitaip nebus. Persivalgys visi. Tik pažadu sau, kad neberysiu tiek, kad vos galėčiau paeit.
ech,žiaurus tas jausmas,kai apie nieką kitą nebegalvoji,tik kaip prisikimšt.. aš tada net drebėt iš nervų pradedu,pykstu ant visų. o kai prisiėdi,tai tada dar blogiau būna,savęs graužimas,neapykanta..va,su tuo ir gyvenu…
Rūta, pabandyk pagalvot, dėl ko nori prisivalgyt ir kodėl toks nežmoniškas alkis. Nes man tai signalas, kad noriu nejausti. Arba kažkokia skaudi tema/problema, arba išvis niekas nevyksta ir vien tuštuma mano gyvenime.