Gydytojų praktikų ir mokslininkų patirtis leidžia daryti tvirtą prielaidą, kad realią viltį nuo pastovaus persivalgymo kenčiantiems žmonėms gali suteikti psichologinė pagalba. Tyrimų duomenimis, šiandien pati efektyviausia yra specifinė trumpalaikės psichoterapijos forma, kuri iš pradžių buvo skirta nervine bulimija sergantiems pacientams, o pastaruoju metu taikoma ir ligoniams, kenčiantiems nuo persivalgymo sutrikimo. Ją praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje parengė dr. Ch. Fairburn, parėmęs tuo metu dar sąlyginai naujos kognityvinės-elgesio psichoterapijos depresijai gydyti ir elgesio korekcijos nutukimui gydyti metodus. 1981 m., po keleto bandymų ir klaidų metų, minėtas gydymas įgavo dabartinę formą.
Šis metodas pelnė didelį susidomėjimą dėl kelių priežasčių:
- Jis padeda daugumai nuo pastovaus persivalgymo kenčiančių žmonių. Taikant jį daugelyje stambiausių tyrimo centrų JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Australijoje nei Naujojoje Zelandijoje buvo gauti tokie patys teigiami rezultatai.
- Jis yra priimtinas ir tinkamas daugumai pacientų.
- Pradėjusiems šį metodą taikyti specialistams kurį laiką teikiamos konsultacijos.
- Jį nesunku įsisavinti per palyginti neilgą laiką ir lengva taikyti. Paprastai pacientas gydomas ambulatoriškai „akis į akį“. Gydymą sudaro maždaug 20 gydymo seansų per 4-5 mėnesius.
Vadinamasis kognityvinės-elgesio terapijos metodas itin tinka pastovaus persivalgymo problemoms spręsti, kadangi kognityvinis gydymas nukreiptas į paciento mąstymo klaidas – kraštutinį susirūpinimą dėl savo figūros ir svorio, perfekcionizmą, nepasitikėjimą savimi, o elgesio terapija padeda jam įveikti žalingus valgymo įpročius. Ta aplinkybė, kad kognityvinis metodas jau buvo taikomas depresijai gydyti, nerodo sąsajos tarp persivalgymo priepuolių problemų ir depresijos. Šio metodo pasirinkimą sąlygojo tai, kad jis pasirodė tinkamas pacientų mąstymo klaidoms taisyti (tuo tarpu gydymo AD šalininkai argumentavo šių vaistų vartojimą nervinės bulimijos ir depresijos ryšiu, o kai kurie net teigė, kad nervinė bulimija yra viena iš depresijos formų). Nors ir pastoviam persivalgymui, ir depresijai gydyti naudojamas panašus kognityvinės-elgesio terpijos metodas, pagrindiniai akcentai ir taikymo principai yra labai skirtingi.
Pagrindiniai valgymo sutrikimų gydymo etapai pateikiami lentelėje žemiau. Gydymo eiga suskirstyta taip, kad problema būtų palaipsniui šalinama pagal kruopščiai suplanuotą intervencijų seką. Pradedama nuo elgesio ir edukacinių metodikų, kurios turi padėti žmogui vėl kontroliuoti savo valgymą, o tai ir yra svarbiausia norint atkurti normalų kasdienį valgymo modelį. Šio metodo dėka išvengiama daugelio persivalgymo priepuolių. Tačiau kontrolė dar labai netvirta, nes sergantieji tebėra stipriai pažeidžiami. Tad antrajame gydymo etape stengiamasi mažinti pažeidžiamumą, mokant įveikti polinkį laikytis dietos bei atsisakyti problematiško mąstymo, kuris sąlygoja persivalgymo priepuolius. Paskutiniame etape nusprendžiama, kurios procedūros labiausiai padėjo pacientui, kad šis galėtų susidaryti būsimų sunkumų įveikimo planą.
Kognityvinės-elgesio terapijos metodo taikymas pastovaus persivalgymo gydymui buvo plačiai tiriamas pastaruosius 15 metų. Pagrindiniai tyrimai pateikė nemažai nuoseklių išvadų. Paaiškėjo, kad kognityvinės-elgesio terapijos metodas, kaip ir gydymas AD, nuo pat pradžių turi tiesioginę įtaką persivalgymo priepuolių dažnumui. Tik šiuo atveju ji veiksmingesnė ir ilgesnė. Pvz., didžiausias Oksforde atliktas tyrimas parodė, kad ir po pirmųjų, ir po šeštųjų gydymo metų vidutiniškai 90 proc. atvejų sulaukta pagerėjimo.
Tyrimais patvirtinta, kad retesni persivalgymo priepuoliai sąlygojo tegiamus nuotaikos pokyčius, susikaupimą, didesnę valgymo kontrolę (kaip ir gydant AD). Be to, papildomai sumažėjo susirūpinimas figūra ir svoriu. Galbūt kaip tik todėl, skirtingai nei vartojant AD, gydantis kognityvinės-elgesio terapijos metodu pasiekti pokyčiai išlieka.
Kita vertus, dar neaišku, ar šio metodo potencialas veiksmingas gydant persivalgymo sutrikimą. Mokslininkams iš Stanfordo universiteto neblogai sekėsi grupinė terapija, tačiau išliko atkryčio tendencija. Specialistai iš Pitsburgo tyaip pat pasiekė daug žadančių rezultatų naudodami kiek pakeistą gydymo „akis į akį“ modelį, ir šiuo atveju atkrytis nebuvo tokia didelė problema. Abi grupės dirbo su pacientais, kurie dar buvo ir nutukę, tačiau joms nepavyko įrodyti, kad gydymas daro reikšmingą įtaką svoriui. Viena galimų priežasčių – svorio pokyčiai išryškėja tik per ilgą laiką, o galbūt, kaip jau buvo minėta, gydant nepavyko įveikti šių žmonių palinkio apskritai valgyti per daug (ir per priepuolius, ir po jų). Tačiau nepaisant to vis labiau domimasi galimybe derinti kognityvinę-elgesio terapiją su antsvorį mažinančiomis gydymo programomis.
Valgymo sutrikimai 