KITI PSICHOLOGINĖS PAGALBOS METODAI
Daugelis žmonių, siekiančių atsikratyti persivalgymo problemų, paprastai jau būna kartą ar du nesėkmingai mėginę sau padėti. Dažnai nesėkmė ištinka todėl, kad nepavyksta pasirinkti optimalaus gydymo, nes ne visi gydymo būdai padeda įveikti pastovaus persivalgymo problemas. Be to, kaip jau buvo minėta, kas tinka vienam žmogui, gali netikti kitam.
Nors kol kas neatrastas kitas toks efektyvus gydymo būdas kaip kognityvinė-elgesio terapija, galbūt kai kuriems žmonės toliau aptariami psichologinės pagalbos metodai.
Elgesio terapija
Buvo tiriami du elgesio terapijos būdai: vadinamasis pateikimas su atsako prevencija bei supaprastintas kognityvinės-elgesio terapijos modelis.
Pateikimas su atsako prevencija. Šį būdą pasiūlė dr. James Rosen bei dr. Harold Leitenberg iš Vermonto universiteto. Jis skirtas žmonėms, kurie po persivalgymo priepuolių dirbtinai sukelia vėmimą. Tipiškas gydymas atrodo taip: pacientams leidžiama valgyti tiek pat, kiek jie paprastai prisivalgo iki pradėdami vemti namuose, o tuomet stengiamasi užkirsti kelią vėmimui, kas ilgainiui turi padėti atsikratyti šio žalingo įpročio. Tokio gydymo seansas gali trukti keletą valandų.
Nenuostabu, kad minėto gydymo pacientai paprastai nemėgsta. Troškimas vemti po persivalgymo priepuolių būna ypatingai stiprus ir priešindamiesi jam pacientai labai kankinasi. Šio gydymo šalininkai tvirtina, kad vėmimas yra pagrindinis veiksnys, skatinantis persivalgymo priepuolius. Minėtą teiginį jie grindžia pavyzdžiu, kad jei nervine bulimija sergantys žmonės žino, jog negalės išsivemti po persivalgymo priepuolio, jie pajėgia atsispirti postūmiui persivalgyti. Net turint galvoje minėtą aplinkybę ir tai, kad vėmimas iš tiesų labai komplikuoja persivalgymo problemas, pateikimas su atsako prevencija nelabai patartinas. Šois atstumiantis ir daug laiko reikalaujantis gydymo būdas ne toks efektyvus kap kognityvinė-elgesio terapija.
Supaprastinta kognityvinė-elgesio terapija. Šis gydymo būdas remiasi valgymo įpročių gerinimu. Gydymo eigoje pacientai taip pat mokomi pastebėti bei taisyti savo mitybos klaidas ir jiem suteikiama žinių apie valgymą, tačiau atsisakoma techniškai daug pastangų reikalaujančių kognityvinės-elgesio terapijos elementų. Tad šį būdą paprasčiau taikyti ir juo gali naudotis mažiau patyrę psichiatrai. Šiandieninių tyrimų išvados leidžia daryti prielaidą, kad minėtas būdas vis dėlto nėra toks veiksmingas kaip pati kongnityvinė-elgesio terapija, kadangi gydymo kurso pasibaigus dažniau pasitaiko atkryčių. Kita vertus, reikėtų atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę: kai kuriems žmonėms šio gydymo pakanka, nes ne kiekvienam pacientui reikalingas visas kognityvinės-elgesio terapijos kompleksas.
Psichoedukacinis gydymas
Psichoedukacinio gydymo programos, kurios paprastai yra grupinės terapijos, suteikia valgymo sutrikimų turintiems žmonėms informacijos apie pastovų persivalgymą ir jo įveikimo būdus. Šiuo atveju patarimai grindžiamo kognityvine-elgesio terapija.
Toronto universiteto mokslininkai ištyrė šio gydymo metoso, kuris buvo neįprastas, nes pateiktas paskaitų forma, efektyvumą (žr. žemiau). Jie nustatė, jog psichoedukacinio gydymo rezultatai panašūs į kognityvinės-elgesio terapijos pasiekimus, išskyrus kai kuriuos atvejus, kai pacientas kenčia nuo sunkių valgymo sutrikimų. Kadangi nebuvo ištirta, kiek trunka šio gydymo poveikis, sunku įvertinti tikrąjį jo veiksmingumą. Bet išvados patvirtina nuomonę, kad paprastesni nei kognityvinė-elgesio terapija metodai gali būti efektyvūs nemažai daliai pacientų.
Fokalinė psichoterapija
Terminu „fokalinė psichoterapija“ paprastai apibrėžiamos trumpalaikės psichoterapijos formos, kai pirmiausia nustatoma viena ar daugiau paciento problemų, kurios atrodo svarbiausios, ir tuomet visas dėmesys nukreipiamas į šių problemų sprendimą.
Tarpasmeninių santykių terapija yra viena geriausiai ištirtų fokalinės psichoterapijos technikų. Ši terapija buvo sukurta depresijai gydyti. Ją taikant pagrindinis dėmesys skiriamas depresijos epizodams, galėjusiems sukelti tarpasmeninių problemų, tokių kaip neišspręsti sunkumai, ginčia su draugais ar artimaisiais, nesugebėjimas užmėgsti ar palaikyti santykių, ir pereinamiesiems gyvenimo tarpsniams, tokiems kaip vedybos ar tapimas tėvais ir pan.
Kadangi nuo pastovaus persivalgymo kenčiantiems žmonėms dažnai kyla tarpasmeninių santykių sunkumų, kurie gali dar labiau komplikuoti valgymo problemas, yra pagrindo manyti, kad fokalinė psichoterapija gali būti veiksminga valgymo sutrikimams gydyti. Nors siekiant tai išsiaiškinti iki šiol tebuvo atlikti vos du tyrimai, bet pradėta vykdyti ir kitų.
Pirmasis tyrimas atliktas Oksfordo universitete. Iš pradžių, palyginus fokalinės, kognityvinės-elgesio ir elgesio terapijų veiksmingumą gydant nervinę bulimiją, paaiškėjo, kad fokalinė terapija mažiausiai efektyvi. Tačiau ši terapija buvo tęsiama ir pasirodė, kad po dvylikos mėnesių, o ir po šešerių metų ji buvo tokia pat veiksminga kaip ir kognityvinė-elgesio terapija. Tuo tarpu pacientai, kuriem taikyta elgesio terapija, kaip jau buvo minėta, turėjo polinkį atkristi. Taigi tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad nors tarpasmeninės terapijos veiksmingumas išryškėja ne iš karto, jis toks pats stiprus kaip kognityvinės-elgesio terapijos atveju. Įdomu, kad Standfordo universiteto mokslininkai nustatė, jog tarpasmenine psichoterapija parametas grupinis gydymas yra daug žadantis persivalgymo sutrikimo atveju, nors pokyčiai ir nebuvo ilgalaikiai.
Grupinė terapija
Grupinė terapija – gera išeitis nuo pastovaus persivalgymo kenčiantiems žmonėms. Mat ji gali pakeisti individo įsitikinimą, kad jis vienas turi tokių problemų, o tai gali labai jam padėti. Jei grupė dirba produktyviai, ši terapija leidžia grupės nariams mokytis vieniems iš kitų. Be to, tai turi praktinę naudą, kadangi psichoedukacinė medžiaga ir patarimai, kurie reikalingi norint padėti nuo pastovaus persivalgymo kenčiantiems žmonėms, gali būti pateikti standartine forma.
Deja, kol nebus tiesiogiai palygintas tų pačių terapijos technikų taikymas dirbant su grupe ir su atskiru pacientu, negalima užtikrinti santykinio grupinės ir individualios terapijos efektyvumo. Be to, kai kuriems žmonėms grupinė terapija nepriimtina todėl, kad jie taip jautiriai reaguoja į savo problemą, jog neįstengia nė pagalvoti apie galimybę ją aptarinėti kitų akivaizdoje.
PAKOPINIS GYDYMAS IR SAVIGYDA
Ką visi iki šiol atlikti tyrimai žada nuo pastovaus persivalgymo kenčiantiems žmonėms? Jei jūs (ar jums artimas žmogus) ieškote profesionalios pagalbos, išvada aiški – geriausia rinktis kognityvinę-elgesio terapiją, kai dirbama „akis į akį“. Daugumai pacientų tai duoda akivaizdžios naudos ir daugeliu atvejų teigiamas poveikis išlieka ilgai. Tačiau svarbu įsisąmoninti ir tai, kad kai kurie žmonės nepasitaiso ar pagerėjimas būna nežymus. Taigi jiems prireikia papildomo gydymo. Kita vertus, kai kuriems žmonėms užtenka ir paprastesnių gydymo būdų, tokių kaip psichoedukacija bei specialisto patarimai.
Neseniai buvo pasiūlytas pakopinis gydymas, kadangi jį lengviausia tirti ir vertint, o nuo pastovaus persivalgymo kenčiantius žmones jis išvaduoja nuo nereikalingo individualaus gydymo. Pagal šį metodą, pirmiausa taikomas paprasčiausias gydymas, nes yra pagrindo manyti, kad jis bus veiksmingas daugeliui pacientų. Tik tie pacientai, kurie nepajėgia susidoroti su savo problemomis , pereina prie kitos, didesnio intensyvumo reikalaujančios, gydymo pakopos. Šiuo atveju ir vėl gydymas pasirodo veiksmingas nemažai daliai žmonių, o likusiųjų laukia nauja pakopa ir t.t.
Kokios gi turėtų būti minėtos pakopos? Dr. Ch. Fairburn nuomone, savigyda būtų priimtiniausias pirmas žingsnis daugeliui žmonių (žr. žemiau), ypač todėl, kad ją galima naudoti savarankiškai, nesikreipiant profesionalios pagalbos. Kaip jau buvo minėra, daugelis nuo pastovaus persivalgymo kenčiančių žmonių nenori kreiptis pagalbos į specialistą, tad savigyda jiems – ideali išeitis. Šią gydymo priegamą neturkus pateiksime.
Kiekvienas žmogus, kuriam nepasiseks sau padėti, galės pereiti prie antrosios gydymo pakopos, kuri vadinama savigyda specialistui vadovaujant. Šiuo atveju jus palaiko ir savigydai vadovauja psichiatras. Beje, jis nebūtinai turi būti valgymo sutrikimų specialistas. Londono ir Kembridžio universitetuose atlikti tyrimai rodo, jog toks kelias pasiteisina.
Trečioji pakopa, jei savigydos nepakaktų, – visas kognityvinės-elgesio terapijos, kai dirbama „akis į aki“, kursas. Šiuo atveju būtina specialisto pagalba. Sudėtingiau, jei gydymas ir vėl nepadėtų, nes nelabai aišku, kokią tolesnės pagalbos formą pasirinkti. Vertėtų išmėginti fokalinę psichoterapiją, gydymą antidepresantais ir dalinį ar visišką hospitalizavimą. Šiuo metu nėra jokių tyrimų išvadų, leidžiančių įvertinti, kuris minėtų gydymo metodų yra geriausias. Tad pasirinkimas priklausytų ir nuo paciento, ir nuo specialisto, ir nuo esamų galimybių.
Valgymo sutrikimai 