Greičiausiai daugelio iš mūsų bėdos prasidėjo nuo šių žodžių junginio. Kokio atspalvio jis bebūtų, esmė yra ta pati. Tu turi būti geriausiu. Liekniausių formų noras (kas byloja apie gilesnes problemas) pavergia mus ir veda beprasmybės link. Jei kovosime tik valgymo lauke (stengsimės pakankamai ir reguliariai maitintis) ir neisime gilyn, ko gero, nedaug pasieksime, nes užklupus audrai neužtenka bandyti išsilaikyti denyje, reikia skubiai pasiekti laivo vairą ir sujudint esminius laivo mechanizmus, kad neįvyktų katastrofa.
Šiuo metu esu savo sielos namų paieškose. Dabar žinau, kur link eiti, į mano brangią ir skausmingą vietą – vaikystę. Labai džiaugiuosi, kad dvasios namai jau atrasti. Tas įvykis ir paskatino mano kelionę namo, visapusę, pas Dievą ir pas žemiškus tėvus, tam, kad suprasčiau, kas esu, kam esu ir kokia viso šito prasmė…
Sunkiais momentais, kai paslystu, vis dar pagalvoju, kad geriau jau bučiau negimusi. Tokia viduje suluošinta arba pati ta linkme pasirinkusi nukeliauti esu. Tie reikalavimai išspausti iš savęs tai, kuo nesu, labai giliai įleido šaknis. Atsigręžiu, kaltinu tėvus. Kodėl jie vis iš manęs tikėjosi, kad busiu geriausia, ir manęs visai nepaklausė, ar aš noriu tokia būti? Kodėl aš turiu palaikyt namuose geležinę tvarką? Netyčia paliktas ant stalo nešvarus puodelis ar šaukštelis, ir vėl girdžiu priekaištus, noriu gaminti maistą savo būdu, ir vėl darau viską ne taip, važiuojam tvarkyti daržą, ir vėl netobulai, ne kaip su pincetu nuravėta. Jaučiu, jog tai vidinis skausmas – mano mamos, ji kažką išgyveno, o tvarkėsi su tuo bandydama kontroliuoti mus, vaikus. Buvo daug bandymų nepaklusti, maištauti – nepadėjo, sutikti ir viską įvykdyti, kad nepykdyti – nepavyko, galiausiai praryji nuoskaudas ir kaupi jas į lagaminėlį, kuris laikui bėgant pasidarė visai nemažas – tai puikiai pavyko.
Žinau, kad esu ne viena šioje erdvėje tokia, bandanti atitikti reikalavimus, dabar jau savo pačios. Kaip mes su tuo tvarkysimės, priklauso tik nuo mūsų. Šiuo metu suprantu, kad ir toliau kaupti pyktį yra nesveika, nepykti irgi negaliu. Todėl nusprendžiau jį po truputį paleisti ir mokytis išreikšti laiku ir vietoje. Santykyje su artimiausiais, giminėm, draugais, bendradarbiais. Anksčiau galvojau, kad kaupti ir prisiminti senas nuoskaudas yra negražu ir beprasmiška. Bet dabar galvoju, kad geriau kad ir vėliau išreikšta ar priminta žmogui nuoskauda siekiant išsiaiškinti santykius, nei tiesiog bandymas tariamai ją pamiršti. Tiesiog atsisukti veidu į skausmą, jį pripažinti, parodyti, išklausyti, suprasti, suartėti.
Kas tada vyksta su manimi? Atrodau sau labai negraži, pamatau, jog esu žmogiška, netobula, dažnai klystu, bet ne tik aš, ir kitas žmogus. Bandau nesusitaikyti ir su tariamu nuolankumu, nesakyti „ne, tegul būna jo tiesa, vardan ramybės tarp mūsų“. Vardan tokios ramybės rizikuoju prarasti artimą žmogų, o ne iš naujo jį atrasti. Atgarsiai iš vaikystės sako: „ne, turi būti geras žmogus, susilaikyti, atleisti, būti toks, kokį aš tave matau, daryti taip, o ne kitaip“. Pasirodo, atleidimas seka po pykčio parodymo. Ir nereikia bijoti jį rodyti (čia nekalbu apie destruktyvias pykčio išraiškas). Baisu, ar ne? Man baisu. Nesinori ir vėl lipti į tą laivą ir leistis į audringą kelionę, nesinori ir vėl bandyti išsilaikyti, siekti sunkiai pasiekiamą vairą, rizikuoti viską prarasti. Lengviau pasinerti į malonią ekstazę su VS, bet tai apgaulingas kelias. Jei nori tapti savo laivo kapitonu, siek sugrįžti į savo sielos ir dvasios namus, kiek tai bekainuotų.
Kalbant apie kitų žmonių pastabas, kaip Jums? Man jos dažnai būna labai skausmingos. Darbe dažnai tenka išgirsti iš vadovo: „padarei gerai, bet…“. Iš sutuoktinio ar draugo: „ačiū, bet ne to iš tavęs tikėjausi“. Lūkesčiai, lūkesčiai, lūkesčiai… Kaip su šiuo dalyku tvarkotės? Ar dažnai teisinatės, kad nepadarėte to ar ano, dėl to, kad kitas kažko nepadarė? Ar palinksite galva, kad sutinkate, o viduje teisinatės, kad padarėte labai daug, nemiegojote naktimis, likdavote po darbo, bet kam tai rūpi, ar ne? O gal „išjungiate“ klausą ir sakote „taip, taip“? Ar daug Jūsų gyvenime yra tų nepatenkintų Jumis žmonių? Kieno iš jų balsas pats stipriausias ir visgi neatpažintas? Jei kritikuojame save per stipriai, tikimės iš savęs per daug, jei patikėjome „nori = turi“ taisykle, tada tikrai sunku gyventi su tokia įtampa viduje. Galvojam, kad norim tokio kūno, norim tokio darbo, norim tokio vaikino. Va, kai viso šito pasieksime, tada gyvensime. Ech, ir kaip dažnai pasiekę norimo rezultato, esame vis tiek nepatenkinti. O kaip gyvena ta kita dalis pasaulio, už „tobula“ ribų? Ar tikrai visa tai niekinga ir neverta dėmesio? Ir verta pasvarstyti kurioje pusėje yra realus gyvenimas?
Valgymo sutrikimai 
Daug klausimų, į kuriuos naudinga visiems atsakyti. Tavo straipsnis tiesiog kaip pirštu į akį. Būtent tai, kuom dabar gyvenu: pykčio atradimu, bandymu jį paleist ir nelaikyt įsikabinus. O kur dar tas nepasitenkinimo sindromas, lydėjęs nuo pat vaikystės. Padėjai man iš naujo atrasti svarbius atsakymus. Ačiū Tau 🙂
Džiaugiuosi, kad mano mintys atranda atgarsį tavo širdyje. Pasijutau reikalinga 🙂
Nors ir nelengva keliauti į praeitį, bet ten aš galvoju yra mūsų namai. Nemalonu tvarkyti juos, kelti dulkes, atidengti užpuvusius puodus, valyti langus. Daug skausmo sau ir kitiems, daug patirtų skriaudų ir neteisybės, nesupratimo. Žmonės dažnai bando tuos savo namus blizginti iš išorės, o viduje lieka sąvartynas. Kaskart kai pasižiūriu į savo sąvartyną, pirma reakcija, vėl blizgint tai, kas matoma praeiviams ar man kaip praeivei. Antras žingsnis (supratus pirmojo beprasmiškumą) savęs niekinimas ir nuvertinimas, matau tik šiukšles, žaizdas ir nieko gero. Paskutinis (tikslas) – atrasti gerų savybių, to kas esi kaip duotybė, kokių gerų bruožų turi iš prigimties,nesiremiant ne į vieną savo pasiekimą. Atmetus pasiekimus, oj kaip reikia pasirausti, kad atrasčiau kažką gero savyje. 🙂 O dėl santykių su kitais žmonėmis…. tamsus miškas vis dar.
Sveika Sauluže, jau buvau pasigedusi tavo minčių, ačiū, kad jomis daliniesi. Tiek daug tiesos tavo apmąstymuose, kad VS tik priedanga tikrosioms priežastims, kad visa tai prasisdeda vaikystėje ir kol tai suvokiame ir pradedame po ją knaisiotis, praeina tikrai nemžai laiko. Gal prieš kokį mėnesį pradėjau lipti iš juodos bedugnės, kurioje taip skaudžiai išgyvenau, tai kas vyko praeityje, vaikysteje. Tas laikotarpis buvo sunkus, bejėgiškumo jausmas, skausmas, pyktis, nežinomybė, ar kada nors visa tai baigsis, nusivylimas, kodėl turiu patirti viską iš naujo, daug ašarų. Reikėjo iš naujo atrasti save, būti ne tokia, kokia reikalavo būti kiti, kad jiems nekeltum rūpesčių, nusimesti ilgus metus nešiotą kaukę, kuri buvo “patogi“ kitiems, bet ne man pačiai. Buvo juoda, juoda, tik vėliau po truputį pradėjo šviesėti. O dabar gaudau kiekvieną šviesos spindulėlį ir turiu viltį, kad tas juodasis periodas nebesikartos, o jei ir pradės grėsmingai artėti, turėsiu jėgų pamatyti geruosius dalykus, kurie neleis tai bedugnei manęs vėl pasiglemžti.
Dabar daugiau šypsausi, juokiuosi ir jaučiuosi laiminga, nepriklausomai nuo to, kokios mano kūno formos. Darau tai, kuo pačiai sunku patikėti ir prieštaravo ankstesniems mano įsitikinimams. Kad ir ne per seniausiai nusipirkta suknelė, nes anksčiau nė už ką, nebūčiau atidengusi savo kojų. Kuo toliau veju mintis, ką apie mane pagalvos kiti: praeiviai gatvėje, pardavėja, klientai, bendradarbiai. Svarbiausia dabar, kaip jaučiuosi AŠ, jei man gerai, kodėl turėčiau kvaršinti galvą, ką mano kiti?
Tikrai nesakau, kad čia jau pabaiga ir VS pasitraukė iš mano gyvenimo, bet manau, kad čia jau didžiulis žingsnis į priekį:)
Sėkmės ir tau surandant save!
Gerai, kad išdrįsai kapstyt žaizdas. Išsioperuoti pulinius būtina. 🙂 Suprantu, kad beprotiškai sunku, bet rezultatas vertas pastangų, ar ne?