Marijos patirtis: svėriau 38 kilogramus.

Niekada nesitikėjau, kad žmogus taip mylintis maistą kaip aš, galėtų pradėti jo nekęsti. Visada žiūrėdavau į anoreksikes ir galvodavau, kad man taip niekada gyvenime nenutiks, deja, gyvenimas nenuspėjimas ir jis kaip visada nusprendė mane nustebinti.

Viskas prasidėjo vasaros pradžioje. Kažkodėl pradėjau mąstyti, jog per daug valgau, o buvau pakankamai kūda, svėriau apie 50 kg, ūgis 168 cm. Nusprendžiau pradėti sveikiau maitintis, galiausiai net nepajaučiau, kaip stipriai mažėjo mano suvalgomo maisto porcijos, kaip vis bandau daugiau sportuoti ir kaip vengiu bet kokios situacijos susijusios su maistu. Vasaros viduryje pradėjau jausti pirmus anoreksijos požymius: visą laiką būdavau pikta, purtydavo šaltis, tuo pačiu šaldavo ir galūnės, tirpdavo įvairios kūno vietos, dingo mėnesinės. Aplinkiniai pastebėjo, kad aš kitokia nei anksčiau, tačiau nei jie, nei aš nesitikėjome, kad viskas taip rimta. Vasaros gale tvirtai jaučiau ir žinojau, jog sergu, bet namiškiams pasakyti bijojau. Iš pradžių stengiausi išgyti pati, tačiau buvau tam per silpna, niekaip negalėjau ištrūkti iš užburto rato. Tuo metu svėriau apie 44 kg.

Namiškiai nebegalėjo taikstytis su tokiu mano elgesiu, nuolat kalbėdavo, jog aš kitokia nei anksčiau, atrodau daug kūdesnė, pasakiau jiems, jog dingo mėnesinės, tada prasidėjo vaikščiojimai pas daktarus ir stiprus nesusikalbėjimas su aplinkiniais. Šeimos daktarė pasakė, kad turiu pradėti daugiau valgyti ir lankytis pas psichologą, lankymaisi pas jį, deja, nelabai kuo padėjo. Liga taip stipriai įsibėgėjo, jog aš nebeklausiau kitų, nebesusitvarkiau pati su savimi, maistą išmesdavau, visiems meluodavau, norėjau tik vieno dalyko – mirti. Savęs neapkentimas sukeldavo dar didesnį norą nevalgyti, galiausiai nevalgydama specialiai save kankindavau ir galvodavau, jog esu to nusipelniusi. Gaila, bet su mama niekada labai gerai nesutariau, todėl jai pasipasakoti niekada nenorėjau. Vienintelis asmuo su kuriuo šeimoje geriau sutariu yra mano sesė, kuri vasara išvažiavo gyventi į užsienį. Neturėjau jokio palaikymo, viskas kiekvieną dieną tik blogėjo, galiausiai svėriau 38 kg ir buvau nebepanaši į žmogų.

Grįžusi sesė ir pamačiusi mane išsigando. Ne tik dėl šokiruojančios išvaizdos, bet ir dėl pasikeitusios mano asmenybės, keisto elgesio. Galiausiai viskas susiklostė taip, jog atsidūriau pas psichiatrą, kuris nusprendė, jog neturiu jokio kito pasirinkimo, kaip tik gultis į ligoninę. Tai buvo man dar vienas gyvenimo šokas, kuris, nors ir sunku pripažinti, stipriai padėjo. Klaiku prisiminti buvimą ligoninėje, vienintelis geras dalykas yra tas, kad pradėjau daugiau valgyti ir priaugau 3 kg. Mėnesinės dar neatsirado, mano psichologinė būsena taip pat nėra gera, dėl maisto nuolat deruosi, bet jau jaučiuosi geriau, po truputi didinu porcijas, tai vis šioks toks žingsnis į priekį. Būna dienų, kai nebelieka vilties ištrūkti iš šios ligos pinklių, tada vėl stengiuosi sukaupti visas jėgas ir kovoti toliau.

Apibendrintai galiu pasakyti tik tiek, kad susirgimas anoreksija yra pats baisiausias dalykas nutikęs mano gyvenime. O jame patyriau ir taip pakankamai daug sunkių išgyvenimų, kurie, manyčiau, ir sukėlė šią ligą. Taip pat ją sukėlė ir mano perfekcionizmas, nepasitikėjimas savimi, uždarumas, savęs nuvertinimas, tačiau tikrai ne noras suplonėti. Aš dar niekada gyvenime nebuvau tokia nelaiminga, kokia esu nuo vasaros pradžios, bet ši kančia nėra nevertinga. Ji leido man pažvelgti realybei į akis, pradėjau geriau suprasti save. Šis potyris mane užgrūdino gyvenimui. Gaila tik šeimos, kuri kentėjo ir vis dar kenčia, nors to nenusipelnė…

Marija