Eglės patirtis: mano tikslas – išmokti mylėti save. II dalis.

Pradėjus labiau gilintis į save išaiškėjo nemažai dalykų, kurių anksčiau nesuprasdavau, nors gal pasąmonėje visada žinojau, tik buvo per sunku pripažinti. Dabar suprantu, kaip svarbu pažinti save ir bandyti suprasti, kokios mintys išprovokuoja tam tikrus poelgius, nes tik žinodama turiu galimybę tai pakeisti.


Ir vienas dalykas, kurį atradau rašydama užrašus apie savo jausmus ir mintis, – tai, kad daugelį mano klaidingų poelgių sukelia įvairios baimės. Anksčiau net nepažindavau šio jausmo, nes tai atrodė tarytum mažas nerimas krūtinėje, kilęs dėl neaiškios priežasties ir kurį tuoj pašalinsiu kokiu nors būdu, deja, – greičiausiai persivalgymu. Ir iš viso, atrodė, kaip tai galėtų būti baimė, jog bijoma tik ko nors akivaizdžiai keliančio grėsmę, todėl savo baimių niekada nepripažinau, nes tiesiog nekreipdavau į tą neaiškų jausmą dėmesio.

Pradėjau rašyti ir stengtis nemeluoti sau, priimti savo mintis tokias, kokios jos yra, – juk meluoti sau nėra prasmės. Tada daugelis dalykų pasidarė akivaizdūs. Viena ryškiausių baimių, kurios anksčiau nesuprasdavau, – ateities baimė. Aš taip susikoncentruodavau į ateitį ir į tai, kas bus, jei man nepavyks sulieknėti, nustoti persivalgyti ar panašiai, kad dabartį tiesiog pramiegodavau nieko nekeisdama.

Beje, tas pats įsitikinimas man trukdė net ir prisivertus kažką pakeisti. Mintys „ką aš darysiu, jei kas nors sutrukdys mano planui?“, „kas bus, jei nepavalgysiu laiku ar sužlugs rutina?“ „ką reiks daryti, jeigu suklysiu ir vėl prasidės viskas iš naujo?“ trukdė man judėti į priekį ir, visą laiką lydima šio nerimo, aš pamažu nustojau stengtis, nes vien mintis, kad ne visą laiką bus tobula arba kad visą gyvenimą turėsiu gyventi griežtoje rutinoje, mane gąsdino.

Dabar suprantu, kad pažinusi baimę galiu jos atsikratyti, o šiuo konkrečiu atveju bandau suprasti tai, kad gyvenimas vyksta dabar ir svarbiausias yra mano šios akimirkos pasirinkimas. O ateities bijoti nėra prasmės, nes ir ateitis kada nors virs „dabartimi“, o aš visada būsiu aš ir priimsiu geriausią sprendimą, kokį galėsiu tą akimirką. Taip pat žinau, kad norint sveikai gyventi nebūtina savo gyvenimo įrėminti griežtais rėmais ir riboti save rutina, nes kiekvieną gyvenimo akimirką aš turiu save ir klausau savo vidinio balso, todėl nereiškia, kad viskam vykstant ne pagal planą aš negalėsiu priimti teisingo sprendimo.

Iš tikrųjų, tai šitoks savęs išlaisvinimas iš baimių daro sveikimo procesą malonesnį ir išlaisvina nuo streso, o tokia laisvė ir yra vienas iš dalykų, kurių siekiu:)

Eglė

Pirmoji dalis.

Įrašo “Eglės patirtis: mano tikslas – išmokti mylėti save. II dalis.” komentarai: 4

  1. Egle, ačiū už straipsniuką, as turiu tą patį nerimą ir tavo žodžiai padėjo man tai pripažinti. Dabar ir man bus lengiau. Step by step kaip sakoma 🙂

  2. Skaitau, ir galvoju apie žmonių baimę. Gal esi su šiuo reiškiniu susidūrusi? Būtų įdomu tuomet sužinot tavo patirtį.:)

    • Hm, na net nežinau ar tai tas pats, bet man pažįstama žmonių nuomonės, požiūrio baimė. juokingiausia, kad pati visiems kartojusi, kaip kvaila yra mastyti “ką žmonės pagalvos“, imu suprasti, jog pati savo pasamonėje esu varžoma tokių minčių. jau vien noras keisti savo išvaizdą dabar atrodo tiesiogiai susijęs su tuo kaip mane mato aplinkiniai. na, o pradėjus kovoti su persivalgymo priepuoliais bijojau, o gal visdar bijau, kad žmonės mane palaikys pamišėle, nes rašau savo jausmus į dienoraštį ir kad išvis turėjau/ turiu tokių “kvailų“ problemų, kai kiti žmonės kovoja su daug rimtesnėmis. Daugiausia, galvojant apie kitus žmones bijau jų požiūrio į mane, bet pamažu suprantu, kad jis visai nesvarbus. O jei kalbant, ne apie nuomonę, tai bijau netiek kad žmonių ( kaip iš pirmo žvilgsnio man kartais ir pačiai atrodo) kiek pati savęs. tiksliau tariant, bijau, kad kitų žmonių akivaizdoje ar veikiama jų įtakos, aš negalėsiu kontroliuoti savęs, persivalgysiu ir visas sveikimo procesas nueis šuniui ant uodegos. Todėl ir izoliuodavau save, atseit iki tol, kol man pagerės. žinoma tai nepadėjo, gal net pakenkė, nes kvaila teisinti savo poelgius kažkokiais išoriniais veiksniais, turbūt iš tikrųjų visi sprendimai buvo ir yra manyje. O šiaip ši baimė mažėja, nes suprantu, kad jei klausausi savęs , kitų žmonių požiūris ar kitos aplinkybės negali nulemti mano veiksmų, juk viską iš tikrųjų sprendžiu pati 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s