Rūtos istorija: praradau viltį

Ačiū Rūtai, kad pasidalino.

„Vaikystėje buvau normali mergaitė, pakankamai plona. Prasidėjo brendimas, užaugo užpakalis, krūtinė, buvau tikra moteris. Ūgis 161cm, o svoris 58-59kg. Bet man jis visiškai nerūpėjo, buvau be galo laiminga, turėjau draugų, puikiai mokiausi. Galų gale, džiaugiausi gyvenimu. Karts nuo karto pasportuodavau.

Bet laikui bėgant išgirsdavau replikų, kad ale stora. Na, ir po vieno linksmo pasisedėjimo su draugėmis nutariau numest keletą kigogramų, nes tąkart mes visko prisivalgėm. Garsiai apsiskelbiau, kad metus nevalgysiu saldumynų. Ir nevalgiau! Iš kažkur įgavau begalę valios. Pradėjau atsisakyti ir miltinių produktų. Mitau košėmis, vaisiais, daržovėmis. Pradėjau lankyti lengvąją atletiką. Netgi kišdavau pirštus burnon, kad išvemčiau nepageidaujamą maistą. Svoris krito! Visi pastebėjo, sulaukdavau begalės komplimentų! Pagavau azartą…

Po 3 mėn valgiau jau vien tik vaisius, gerdavau sultis ir daug vandens. Vemdavau, sportuodavau, svoris krito. 166cm ūgio svėriau 43kg. Buvau tokia laiminga. Tik man visada būdavo šalta, ėmė kuokštais slinkti plaukai. Mėnesinių nebuvo visus tuos mėnesius… Visi klausinėjo, kas man, kad atrodau kaip ligonė, išsekusi… Aš pykau ant jų, verkiau, kad netenku vis daugiau plaukų, pastebėjau, kad ant mano kūno daugėja plaukelių. Papasakojau tetai, kad turiu valgymo sutrikimų, ji parekomendavo apsilankyti pas psichiatrę. Tą ir padariau, prirašė antidepresantų, liepė vest valgiaraštį. Tai darydavau, kada užsimanydavau. Pradėjau daugiau valgyti, bet viską išvemdavau. Priaugau 1 kg. Po to mane paguldė į ligoninę, svėriau 44 kg, 3 dienas gulėjau su lašelinėmis. Kai grįžau,mes išvažiavom į vilnių, į psichiatrijos ligoninę, vaikų skyrių. Gavau gulimą režimą, mane ten šėrė kaip kiaulę, išgyvenau tikrą pragarą… Niekam nelinkiu to! Priaugau nuo to šėrimo 2 kg.

Grįžusi namo taip nekenčiau savęs, kad dar intensyviau pradėjau sportuoti, beveik nevalgydavau,n ebent obuolius. Numečiau iki 36 kg. Visi baisėjosi manimi, pravardžiuodavo. Man visada buvo šalta, buvau pikta, liūdna, visada verkdavau. Teko nusikirpti plaukus, kurie buvo tokie stori ir gražūs… Draugai manęs vengė, ignoravo… Visada būdavau namuose, prie kompo… Niekur neidavau, nes buvo per šalta, per silpna… Norėjau mirt.

Tada išvažiavau į sanatoriją. Norėjau namo, verkiau. Pradėjau valgyt, daugiausia
saldumynus, nes jų buvau daugiausia pasiilgus ir, deja, kažkodėl nebeišeidavo išsivemt… Grįžau po savaitės ir prasidėjo baisiausias persivalgymų-vėmimų-svorio augimo laikotarpis.. Pradėjau kimšt bet ką, vemti iki kraujų, nes susikišdavau visą ranką burnon, kad tik išvemčiau maistą. Beje, visada vartojau laisvinamuosius. Tad visas svoris sugrįžo, tikiu, kad dar ir su kaupu užaugs. Nes iki šiol nežmoniškais kiekiais persivalgau, vemiu… Nekenčiu savęs, gėdijuosi!

Man dabar iš anoreksijos pripažinta bulimija ir plius depresija… Mėnesinėmis nesergu jau treti metai, turiu didelių bėdų su dantimis, kepenim, skrandžiu… Esu viskam apatiška, kovoju su savim, nieko nenoriu, tik mirt… Nekenčiu savo kūno, netgi bandžiau nusižudyti… Man rudenį sukaks 18 m, tad su tokiom bėdom sutiksiu pilnametystę. Taip pat suprastėjo mokslai, kadangi negaliu susikaupti, nes mintys sukasi vien apie kilogramus ir maistą… Aš taip pavargau nuo to, nuo užburto rato, tiesiog noriu užmigt ir nebeatsikelt… Arba išmokti gyventi kitaip, be ligos, išvaryt ją iš savo gyvenimo… Dar buvau Kaune, Vilniuje, vėl sanatorijoje… Na, teko daug kur važinėti… O dabar jau praradau viltį…“

Įrašo “Rūtos istorija: praradau viltį” komentarų: 18

  1. Viltis yra viena svarbiausių varomųjų jėgų sveikstant, o beviltiškumo jausmas – vienas baisiausių. Bet reikia stengtis save motyvuot ir įkvėpt. Ieškot to šiaudo, už kurio užsikabintum, tos priežasties, dėl kurios norėtųsi kvėpuot ir lakstyt pievom. Todėl pirmiausiai siūlyčiau pasidaryt dalykų, dėl kurių tu nori pasveikit, sąrašą. Ir jame jokiu būdu negali būti punkto: kai nustosiu persivalgyt ir vemt, sulieknėsiu. Jokių lūkesčių figūrai/svoriui/maistui, tik gražūs siekiai.

    Antras dalykas, kurį siūlyčiau daryt – susiplanuot sotų kitos dienos maisto planelį iš vakaro, įtraukiant į jį ir vieną kitą saldumyną, nieko sau nedraudžiant. Nusistatyti konkretų valgymo laiką. Ir veiklą tarp valgymų – šitaip bus lengviau. Ir, pamatysi, vos viena diena normalios mitybos viltį dar ir kaip grąžins. Žinau, kad nelengva, žinau, kad iš pirmo karto gali ir nepavykt, svarbiausia, kad nenustotum bandyt. Žinau, kad lįs visokios įkyrios mintys į galvą ir tu dar nesi pajėgi su jomis išbūti. Bandyk ieškoti žmonių, su kuriais galėtum būti tais momentais, kai labai sunku. Žmonių, kuriais pasitiki. Jei tokių nėra, įkyrias mintis bandyk išrašyti popieriuje.

    Bet turi suprasti, kol neatsikratysi minties apie tai, kad pasveikti turi vien dėl to, kad nustotų augti svoris, tol nieko nebus, nes būtent šita mintis ir priverčia valgau-vemiu ratą suktis. Tu esi daugiau nei tavo figūra. O dabar tu lankaisi pas psichoterapeutą?

  2. Na kaip jau pasiūlei,tai rašysiu čia..eh. Supranti,aš negaliu žiūrėti į svarstykles,kurios jau seniai nerodė virš 50kg! Baisu,kai nebeįlendu į 34 dydį,man nėra nieko baisiau ir blogiau už tai. Karts nuo karto apsilankau par psichiatrę,bet visiems aš neberūpiu,niekas dėmesio nebekreipia,kai priaugau tiek daug svorio..graudu.

    • Negali žiūrėt į svarstykles? Nežiūrėk. Paslėpk, kam nors atiduok, išmesk. Tau jų dabar nereikia.
      Ir tikrai tikrai nieko nėra baisiau nei netilpti į 34 dydį? Tuomet kokie 95 procentai merginų ir moterų turėtų gyventi nuolatiniame siaube, nes netelpa. Ir dauguma – niekada netilpo. Ir persivalgymai, ir vėmimas, ir tas nesugebėjimas kontroliuoti, ir visas liūdesys, gėda, kaltė, beviltiškumas, draugų netekimas – net ir tai nėra baisiau už dydžiu ar dviem didesnius drabužius?

      Kitas klausimas – kai tilpai į 34 dydį, bet buvo nuolat silpna ir šalta, neturėjai jėgų eiti, daryti, bendrauti, būdavai liūdna, pikta ir irzli, ar tuomet tu jauteisi laiminga?

      Ne liemens apimties laimė priklauso, ne.

      O va ir motyvas. Tau atrodo, kad tavimi rūpinsis tik tuomet, kai būsi liguistai liesa, t.y., kai tavo liga bus matoma, tave bandys atmaitint ir kitaip rodys dėmesį. Ir tu tikra, kad neberūpi? Kaip tai atrodo? O tu kalbi su artimaisiais apie tai, kas vyksta? Tavo namiškiai mato, kaip tu persivalgai, o po to bėgi vemti?

      • Svarstykles jau padėjau kuo toliau..na aš tų draugų ir dabar beveik neturiu,bet būčiau laimingesnė,jeigu tilpčiau bent į tą 34 dydį. O aš seniau tilpau į 32 ir jis man gerokai per didelis buvo! Ir dabar pagalvojus,tada buvau žymiai laimingesnė negu dabar..taip,esu visiškai įsitikinusi,kad niekam nerūpiu,nes mama su manim nesišneka,per mane į skolas gilias įklimpo ir dėl to kasdien mane kaltina,šaukia,priekaištauja,kitaip tariant nekenčia. Niekas nebeklausia,kaip man sekasi ir panašiai,o artimųjų neturiu. Mamos beveik nebūna namuose,tai darau ką noriu,galiu vemt niekieno netrukdoma…

  3. O nenori grįžt į tuos laikus, kad dydis nerūpėjo?
    Ir kas svarbiau – 34 dydis ar normalus gyvenimas?

    O tu bandei su ja kalbėtis? Bandei sakyti, kaip tau blogai dėl viso to, dėl to, kad ji neparodo, jog tavimi rūpinasi, jog nesiteirauja, jog tik šaukia ir priekaištauja? Ar pasakojai jai, kokie siaubingi reikalai su tavo valgymo dabar, kaip kankinies ir kaip tau jos reikia?

  4. Miela, Rūta,
    net neabejoju, kad savo artimiesiems(ypač mamai) labai rūpi. Gal jie truputėlį pavargo,nes keleri metai tavo bėdų juos taip pat paveikė ir išvargino. Ar nepagalvojai, kad šalia esantys taip pat gali prastai nusiteikę ar negaluojantys?Reikia pačiai rodyti iniciatyvą (bendrauti, padėti namų ruošoje). Iš patirties žinau, kad tau reikia surasti žmogų, kuris padėtų tau susivokti, kokiame “mėšle “ dabar murkdaisi, ir padėtų rasti kelią iš viso to išsikapanoti. Ir dar- nusistatyk aukštesnius tikslus, nei rūbų dydis. Sėkmės tikro kelio ieškojimuose.

  5. Inga,gal ir norėčiau,bet nebelabai tikiu tuo..bet noriu normalaus gyvenimo,bet taipogi noriu ir liekno išpuoselėto kūno! Kai nereikia gėdytis,būnant prie jūros ar ežero su maudymuku ar užsidėjus trumpesnį sijonėlį,suknytę… Bandžiau ir ne kartą,ji man atsako tik pykčiu,įniršiu ir sako,kad aš kalta..po tokių pokalbių aš nebeturiu jėgų su ja kalbėtis,prašyti palaikymo,supratau,kad šiame gyvenime esu viena,netgi artimiausiam žmogučiui esu nereikalinga…

    Sesike,dėkoju,kad perskaitei mano užrašus ir parašei! Kaip jau minėjau,artimųjų tikrai neturiu. Na visus tuos metus,kai turiu sutrikimų,jie su mumis nebendrauja,ignoruoja. Na man visi žmonės aplink atrodo ploni ir laimingi! Bendrauti bandau,bet nelabai kam aš įdomi,tiesiog visi geriau mane apšneka,nes tiek sustorėjau ir panašiai.. Na pradėjusi čia išlieti savo jausmus,truputį geriau jaučiuosi. Man tiesiog reikia žmogaus,kuriam bet kada galėčiau išsipasakoti,išsiverkti ir,kad nelikčiau nesuprasta. Na dabar veju mintis lauk,kad svarbiausia būti lieknai:) darkart ačiū!

  6. Mieloji, šitie norai nesuderinami. Nes tu iš esmės ir nori pasveikti, ir nori toliau klausyti ligos balso. Visos tos gėdos, visi tie įsitikinimai, kad kiti yra liekni ir laimingi (lieknumas nėra laimės veiksnys – yra galybė lieknų ir labai nelaimingų žmonių, ta prasme – laimė nepriklauso nuo tavo kūno formos, nebent esi vienam iš kraštutinumų: tuomet jau sveikatos trikdžiai gali trukdyti laimei, bet jokiu būdu ne penkiais cm didesnė nei kaimynės užpakalio apimtis), yra ligos balsas. Privalai išmokti jį atskirti ir pradėt klausyt proto. Proto tos šaunios merginos, kurią užkniso tokie valgymai, užkniso tokie santykiai, užkniso gyventi tokia forma.

    Jeigu nesusikalbi su mama, parodyk jai, kad tu nenorėjai, jog taip nutiktų, jog tu stengiesi pasveikt, jog nepasiduodi. Pamatysi, ilgai netruks, kol ji supras, kad kaltinti tave nėra nei labai teisingai, nei prasminga.

    Kaip tau dabar su valgymu sekasi?

  7. Inga, suprantu,bet man kitaip neišeina. Atrodo,kaip puiku būtų negalvoti apie tą lieknumą,bet ,kita vertus, noriu bet kokia kaina būti plona plona..et,nežinauu… Hm,bet kai buvau plona,tikrai laimingesnė buvau,nes nuolat girdėdavau kokia plonutė esu! Mane viskas užkniso,bet aš nieko nedarau,esu apgailėtina. O mane mama kaltina visus tuos metus,nuolat šaukia,aš jai nieko įrodyti nebenoriu,tiesiog noriu pabėgti ir daugiau jos nebematyti. O su valgymu,tai nieko naujo,viskas po senovėj..buvau apsirgusi truputuką..;/

    • Laimingesnė – taip, bet ar iš esmės – laiminga?
      Gal nori pabandyti čia vesti maistoraštį? Tiesiog rašyti, ką, kada, kur, kiek valgei ir kokios emocijos tai lydėjo? Tai padėtų išsiaiškint, kokie iš tikrųjų tavo įsitikinimai apie maistą, kad būna postūmis į persivalgymą ir t.t.?

  8. Sveika, Rūta, labai Tave suprantu ir noriu palinkėti daug stiprybės ir tikėjimo savimi, juk Tu esi stipri, įrodei savo valios tvirtumą ir stiprybę atsisakydama saldumynų, žinau, jog gali tai įrodyti ir dabar kovodama su liga, nepasiduok toms mintims, ieškok pagalbos iš šalies!!! TU GALI! Kaip supratau, netinka gydytoja, nepasiduok, eik pas kitą, pas trečią, kol rasi tą specialistą, kuris Tave suprastų ir kuriam galėtum pilnai atsiverti. Dėl santykių su mama: liūdna, bet gal dar ne viskas prarasta, gal tiesiog pradėk – po truputį, žingsnelis po žingsnelio – su ja elgtis taip, kaip norėtum, kad ji elgtųsi su Tavimi, kaip sakoma, prisijaukink ir tada ramiai, be emocijų, kaltinimų ar pan. atvirai išliek jai savo dūšią, viskas, kas skauda, ir jos paprašyk, kad tegul leidžia Tau išsipasakoti,tegul susilaiko nuo išankstinių komentarų ar vertinimų, papasakok jai viską, papasakok, kad nori nusižudyti, kad Tavo viduje viskas griūva. Jei sunku šitaip, parašyk jai atvirą laišką, nieko nieko neslėpk ir nenutylėk, ir būtų gerai, kad ji turėtų laiko jį apmąstyti, gal išsiųsk jai į darbą arba prieš kur nors išvažiuodama palik ant stalo.
    Jei neturi daugiau artimųjų ar draugų/draugių, kurie galėtų Tave palaikyti ir paremti sunkią minutę, rašyk man, kiek nori ir kada tik nori, pasistengsiu padėti, patarti, palaikyti (mano e-mail tta@inbox.lt). Kenčiu ir aš nuo valgymo sutrikimo ir jau gana įsisenėjusio, man 30… Prisiverčiau nueiti į Valgymo sutrikimų centrą, išrašė vaistų, davė mitybos planelį, bet viską mečiau, vaistų dozę savavališkai numažinau su ta mintim, kad niekuo aš nesergu, reikia sukūsti ir viskas bus OK, kokios čia dar ligos bla bla bla, tėvai, vyras nesupranta 😦 Bet kažkaip radau savyje jėgų susiimti, žinau, kad bus sunku, labai sunku, bet aš jau taip pavargau nuo tų visų nesąmonių, kad laikysiuos iš paskutiniųjų. Laikykis, Rūta, kovok, nepasiduok! Kai bus sunku, parašyk 😉

  9. Inga,taip,būčiau tikrai laiminga. Va dabar sužinojau,kad viena pažįstama numetė 13kg,valgydama vien košes ir vaisius. Aš irgi taip noriu,jūs net neįsivaizduojat kaip noriu… Galėčiau pabandyti vesti,bet man labai retai beišeina prisijungti,tai nežinau,kaip išeitų čia. Ir mano meniu juk be galo chaotiškas,kokios 15000kcal visada. Dažniausiai net nepamenu,ką suėdžiau. Nes tai ne viena bandelė ir du saldainiai,neee. Jau praėjo tas laikas,kai tokį kiekį vadinau persivalgymu… Aš supratau,kad didžiausia mano persivalgymo priežastis yra nuobodulys,na ir dar nerimas bei kvaila depresija. Aš,būdama namuose,visada persivalgau,nes,pvz., atsikeliu arba šiaip sėdžiu nieko neveikdama,tai tą nieko neveikimą numalšinu maistu,baisiu jo kiekiu…po to išsivemiu. Aišku taip neapsakomai greit prabėga laikas. Ir dar noriu pasidalinti išgyvenimais.. Kaip man iš depresijos išsivaduoti? Aš taip nebegaliu! Tiesiog viską darau su prievarta,man visiškai niekas nebeteikia džiaugsmo,tiesiog kasdien kankinuos gyvendama,aš net nebenoriu taip gyventi,jeigu esu tokia BEVILTIŠKA…

    Miela Aiste,labai malonu,kad parašei! Aš nebesu stipri,tikrai nebesu. Nebeturiu nė lašelio valios,kantrybės,nič nieko. Ta liga iš manęs pasiglemžė viską,kas geriausia,emocijas ir pnš. Dabar esu tik mėsos gabalas,jeigu atvirai pasakius. O tada,net nežinau,pati perlipau per save ir sau įrodžiau,kad GALIU! Aš nebenoriu jokių gydytojų,klinikų,nieko. Ten dabar visai kitaip į mane žiūri negu tada,kai mažiau svėriau. Tad noriu kaip nors pati,su gerų merginų patarimais,išbrist iš to. Na ir dar palauksiu pilnametystės,kad galėčiau kreiptis į vsc. Aš atsiveriu daug kam,bet dažniausiai lieku nesuprasta,apiberta kaltinimais,o tai yra labai skaudu.. Na su mama,tai aš jau pripratau,kad taip. Žinau,jog draugėmis niekada nebūsime ir ji ne tas žmogus,kuris manęs išklausytų ir ištiestų pagalbos ranką. Nes mudvi abi esame užsidegančio charakterio,negalime nusileisti,tai tikra sprogstanti bomba! Aš būtinai tau parašysiu,nes man tikrai trūksta draugių ar šiaip kokio malonaus ir gero patarimo. Suprantu tave kuo puikiausiai,kad be galo pavargai,bet juk tai be galo sunku…o dar jeigu bandai viena pati. Kovokime abi… 😉

    • Matai, Rūta, tu jau įvardiji priežastį. Belieka bandyt ją pašalint. Susigalvok veiklos. Jei tu pati nesistengsi ir nieko nedarysi, nieko nebus. Nėra stebuklingos tabletytės, kurios dėka perliptum per save ir vieną rytą nubustum sveika ir laiminga. Nėra. Tam reikia daug ir labai labai JUODO darbo su savim, su savęs priėmimu, su emocijų raiška ne per maistą. Ir tu privalai pradėti stengtis, o ne pasakyt, kad va, yra taip ir taip, ir toliau nieko nedaryti. Tai neveikia, miela. NEVEIKIA.

      Aš primygtinai siūlau tau vėl pradėti vesti mitybos dienoraštį ir iš visų jėgų stengtis valgyti normaliai. Žinau, kaip tai sunku. Žinau, kad kurį laiką nesigaus. Bet nėra kitos išeities, tik bandyti ir bandyti.

  10. Lauksiu laiškelio! Žinai, man atrodo, labai dažnai mes, sergančios VS, įsikalam sau į galvą tą “negaliu, nebeturiu valios, nesugebėsiu“ ir t.t., bet tai mums “įkala“ liga, aš suprantu, kad sunku, beprotiškai sunku, bet įmanoma įsikalti priešingai: “aš galiu, aš stipri, aš nuostabi, kitos tokios pasaulyje nėra, niekas kitas neturi tokių akių, plaukų, šypsenos ir pan., aš esu laiminga“ – žinau, daugelis teiginių pernelyg galbūt drąsūs mūsų akimis atrodo, bet kada nors pabandyk, kai balsas galvoje eilinį kartą kartos, tu nevykėlė, lūzerė ir pan., išklausyti jį ramiai, tada įkvėpk, atsakyk jam, ačiū už nuomonę, bet tai tik tavo nuomonė, o aš manau, kad esu graži, nuostabi, man viskas sekasi ir seksis, ir įrodysiu tau, kad taip bus!! Na pamėgink 😉 Dar dėl gydytojų ir klinikų – esu tikra, jog į tave žiūri kaip į paprastą merginą, kuri kenčia nuo baisių psichologinių kančių, o ne į tavo kg ar cm. Čia tik tavo ligos įsitikinimas apie išankstinę nuomonę tavo atžvilgiu ten. Nebijok kreiptis pagalbos, eik, sakau keisk gydytojus, bet nenuleisk rankų, man atrodo, kad tau reiktų vaistų depresijos požymiams slopinti, todėl kreipkis į specialistus, pasidomėk, gal VSC priima ir nepilnamečius, bet greičiausiai reikės mamos sutikimo? Gal tau pavyktų surasti gerą, suprantantį gydytoją, kuriam/-iai galėtum atsiverti, papasakoti apie nesusikalbėjimą su mama ir palaikymo iš jos pusės nebuvimą, dėl ko ir paūmėjo tavo liga, tada jis/ji savo ruožtu atitinkamai praneštų mamai? Gal išgirdusi iš specialisto lūpų kitaip pažiūrėtų į tavo ligą?
    P.S. Paskaityk ištraukas iš Ch. Fairburn knygos čia, jose labai daug vertingos informacijos. Laikykis!

  11. Sveika:) As valgau gana normaliai,bet man slenka plaukai,nezinau nuo ko… Kiek mazdaug sergant iskrenta plauku per diena?? Beje linkius is visos sirdies pasveikti!

  12. Tavo ligos istorija labai panaši į manąją, tik ji nebuvo taip ilgai užsitęsusi. Neištvėriau. Vieną dieną supratau, kad nebegaliu. Tai nėra gyvenimas(ar kas tai (ne)būtų). Tuomet kreipiausi į VSC. Diagnozavo nervinę bulimiją ir depresiją (nemanau, kad čia kažkas ypatingo. Depresija ir VS gražus duetas). Kaip kad visos sako pradžia buvo išties sunki, po to kitos pradžios pradžia, dienovidinis-viskas velniškai sunku. Bet ta galimybė patirti pasaulį iš naujo… tai kaip haliucinogenai.
    Dabar kai pagalvoju, jog buvau pasiryžusi mirti dėl to, jog būčiau liekna… Tai pakvaišimas. Dar viena laimės iliuzija.
    Visada sakau, jog tai tavo (ne)gyvenimas (filmas eksperimentinis ar komercinis, spektaklis, trailer ir ect.). Ir tik tu gali parašyti jo scenarijų. Sėkmės.

  13. sveikos,merginos,seniai čia nerašiau 🙂 galvojau,kad pasveikau,bet tikrai ne,todėl ieškau pagalbos. Noriu apsilankyti VSC,tai man ten paskambint ar iškart nuvykti?

    • Sveika, pasiskambink ir užsiregistruok konsultacijai. Būna, kad apie savaitę reikia palaukti, nes ten išankstinis užrašymas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s