Saulužės istorija: kabinuosi į GYVENIMĄ.

Turėjau gražią, laimingą vaikystę. Mylinčius tėvus, gerus draugus. Tuo metu mes gyvenome bendrabutyje, daug ko neturėjom, bet buvom laimingi. Aš jaučiausi saugi ir apsaugota nuo gyvenimo vėtrų. Tačiau maža mergaitė augo ir pamažu suprato, kad pasaulis yra ne tik geras, bet ir priešiškas. Turbūt daugeliui teko susidurti su patyčiomis mokykloje, aš buvau ne išimtis. Skaitykite toliau

Raimondos istorija: man net keista žiūrėti į normaliai valgančius žmonės, vis kyla mintys: „iš kur jie žino, kada sustoti?“

Kaip keista, kad šiandien aš vėl pagalvojau apie savo ligą kaip… apie ligą, o ne gyvenimo būdą, prie kurio pripratinau savo kūną, mintis ir net ateitį. Sunku pasidalinti savo istorija, kai vargiai pameni jos pradžią, kai tam tikros detalės blunka, o dabartiniai momentai nebejaudina. Septinti metai savęs alinimo juk šis tas. Skaitantieji, žinokit, būsiu neapsakomai laiminga, jei mano žodžiai ką nors įkvėps… jei ne atsikratyti ligų, tai bent stengtis.

Skaitykite toliau

Ilonos istorija: išmokau mylėti save ir dirbti su savimi.

Kaip šiandien prisimenu tą dieną, kai pirmą kartą pamačiau anoreksija sergančios merginos nuotrauką. Tada man buvo 11m. Ir galvojau, kad niekada tokia nebūsiu. Po pusės metų prasidėjo pirmasis fizinio brendimo periodas. Pradėjo kilti pirmosios mintys apie svorio ir kūno formų koregavimą. Dietų nesilaikiau, daugiau sportavau, aktyviai dalyvavau mokyklos veiklose. Pirmasis pasiekimas – buvau antroji klasėje mergina, kuri sugebėjo daryti pilnus atsispaudimus kaip vaikinai.

Skaitykite toliau

Eglės istorija: aš tenorėjau būti tobula ir mylima.

Man buvo 14metų, ir aš be proto Jį mylėjau, mes norėjom turėti šeimą, augti, bręst ir tobulėti kartu, kaip vienas. Bet kartais gyvenimas nebūna toks tobulas, kaip svajoji. Įvyko daug kas, ko mes neplanavom, ir aš pradėjau valgyti, valgyti, kai liūdna, kai smagu, kai nėra ką veikti… Ir taip 2 metus, kol nebetilpau. Nei į rūbus, nei į standartus, nei į Jo gyvenimą. Taip aš susipažinau su sportu, dietom, visų dėmesiu ir nuolatiniu alkiu, ir štai, viena diena: labas, mano būsimas geriausias draugia, tualete. Po nesugebėjimo savęs „sukontroliuoti“, susipažinau su bulimija, po tų, atrodo, nekaltų valgymo metų, atėjo ir laikas „išpirkti savo kaltes“…

Skaitykite toliau

Rūtos istorija: praradau viltį

Ačiū Rūtai, kad pasidalino.

„Vaikystėje buvau normali mergaitė, pakankamai plona. Prasidėjo brendimas, užaugo užpakalis, krūtinė, buvau tikra moteris. Ūgis 161cm, o svoris 58-59kg. Bet man jis visiškai nerūpėjo, buvau be galo laiminga, turėjau draugų, puikiai mokiausi. Galų gale, džiaugiausi gyvenimu. Karts nuo karto pasportuodavau. Skaitykite toliau

Ritos patirtis: anoreksija, zondas ir nauji suvokimai

Ačiū Ritai, kad drįso pasidalint.

„Tai va. viskas prasidėjo nelemtų 2009 metų rudenį. Pradėjau lankyti 11 klasę ir iki žiemos viskas buvo labai faina: klasėje turėjau draugų (kas iki tol man atrodė taip nepasiekiama), mokiausi puikiai, tėvai mokytojai, įsigijome šuniuką (kaip vadinu ar pavadinsiu čia: broliuku arba Čekiu )… Pagalvojus, ar būna puikiau? Tam yra juoda pusė: jaučiausi vieniša ir nepatraukli. Visų pirma: mokykloje vaikinai kabinėjosi prie mano tėčio, jį šmeiždavo man, pradinėse klasėse net gavau įsakymus, jog turiu jam pasakyt “pasičiulpk, gaidy“, ko net nesupratau, taip pat užaugau be brolių, sesių, tik su pusbroliais, kaimynais. Kaip vaikas buvau auksas: nesiskundžiau ir kaupiau visą patirtį giliai kažkur širdy. Mamos vengdavau, ja nepasitikėjau. Netikėjau, kad mane tėvai gali mylėti, man buvo baisu su jais bendrauti ir pasakoti kažką asmeniško. Visad stengiausi būt gera mergaitė, pirmūnė visur, nes bijojau kad mane išvis paliks. vaikystėje kurdavau planus, kaip bėgčiau iš namų, jaučiausi nereikalinga.. Žinoma, tikėtina, kad visiškai be pagrindo buvau tuo įsitikinusi, bet tai yra dalis mano gyvenimo. Ir didelė dalis.

Skaitykite toliau

Patirtys. Ištraukos iš M. Apostolides knygos „Vidinis alkis: jaunos moters kova su anoreksija ir bulimija“

Keletas ištraukų iš Marianne Apostolides knygos „Vidinis alkis: jaunos moters kova su anoreksija ir bulimija“. Labai tikiuosi, kad padrąsins, įkvėps ar bent jau parodys, kad esi ne viena(s).

Prieš ketverius metus, pradėjusi rašyti knygą „Vidinis alkis“, siekiau ne tik pasidalinti patirtimi. Aš taip pat norėjau duoti patarimų žmonėms, kurie turi valgymo sutrikimų, jų šeimoms, terapeutams, mokytojams ir t.t. – patarimų, kurių būčiau norėjusi gauti tuomet, kai jaučiausi įstrigusi ir vieniša savo ligoje. Tikiuosi, kad būtent ši patirties ir patarimų kombinacija leis knygai ne tik rasti emocinį ryšį su moterimis/merginomis, tačiau ir padės priimti joms siūlomą pagalbą bei pagaliau numarinti jų pačių vidinį alkį.“

Skaitykite toliau