Jiems nesvarbi lytis, amžius ir rasė, jiems nusispjaut į išpažįstamą kultūrą, tavo ekonominį ir socialinį statusą. Jie nesirenka.
Jie griauna ir atima. Bejėgiškumas, gėda, pasibjaurėjimas, neviltis, baimė, nerimas, kaltė, liūdesys ir vienatvė – mylimiausios jų būsenos, perfekcionizmas ir žemas savęs vertinimas – geriausi draugai.
Jie verčia tave jaustis niekam tikusiu ir įkalina. Uždaro paslapties narve ir užgniaužia gerklę kiekvienąkart, kai bandai prašyt pagalbos.
Mūsų visuomenėje valgymo sutrikimai vis dar laikomi tik lieknėjimu kraštutinėmis priemonėmis ar valios neturėjimu, kai problemai išspręst turėtų pakakt tiesiog liautis išsidirbinėt ir pradėt normaliai valgyt. Informacijos stoka ir aplinkos požiūris apsunkina ligos suvokimą pačiam sergančiajam ir tikrai nepadrąsina kreiptis pagalbos. Šitaip sukuriamas uždaras ratas: visuomenė nesupranta, nes nekalbama. Sergantieji nekalba, nes bijo būti nesuprasti ar net smerkiami aplinkinių.
Šito projekto tikslas – priverst nustot ratą suktis. Informuot ir padėt. Suteikt pakankamai teorinių žinių tiek sergantiesiems, tiek žmonėms šalia, kitų patirtimis įkvėpti sveikt, padrąsinti kalbėt ir ieškot išeities. Pasakot apie tai, kaip padėt sau, kaip bandyt išgyvent emocijas ne per maistą, savo vertę matuot ne svarstyklių rodykle. Kartu iš naujo mokytis valgyt. Atsakinėt į klausimus, suprast, palaikyt, motyvuot, kartais – truputį pabart ir parodyt, kaip stipriai kenkiama sau.
Laisvę kalbėt, laisvę vertint save nepaisant liemens apimties, laisvę būt netobula.
Laisvę jaust.
Laisvę išgirst, ką sako tas ligotas balsas galvoje, ir laisvę su juo ginčytis.
Laisvę paisyti savo noriu.
Laisvę tiesiog būt. Čia ir dabar.
Aš jau pasirinkau.
O tu?
Valgymo sutrikimai 