Saulužės istorija: ištraukos iš dienoraščio (I)

Kovo 13

Sunku pradėti. Draugei jau nebeparašysiu, vėlu, teks kalbėtis pačiai su savimi.

Išgyvenu didelį nerimą. Dėl ko labiausiai? Turbūt žinau. Jaučiuosi bloga mama. Man gėda dėl mano jausmų. Aš pavargusi, noriu pabėgti iš namų toli, į ramybę. Baisu save tokią matyti, kai vaikai verkia naktį, keliasi vyras, aš neateinu arba susierzinusi, kad ir naktį neduoda man pagyvent, einu jų raminti. Rytą atsikėlusi, išgirdusi juos atsibudus, jaučiu, kaip aš viso to nenoriu. Aplinkos negalime pakeisti, jie nuolat serga, tos ligos baigia įvaryt depresiją. Diena nelabai kuo skiriasi, tos pačios mintys, laukiu pietų, kada pagaliau juos visus suguldysiu ir bent šiek tiek pagyvensiu. Prieš pat pietų miegą, jau skauda rankas, nugarą, atrodo, dar šiek tiek ir nepavilksiu. Dar vienas ožys ir … Nebežinau ką su savim daryti. Žinau, kad trūksta poilsio, bet kol kas neišeina pailsėti, išeiti kur nors. Varžo ir pačios nerangumas po operacijos, nebegaliu net namie atsigauti, pasportuoti, kol kas negaliu. Labai norisi išsikrauti, bet kaip? Bandžiau vakare išeit pasivaikščioti pusvalandį, bet man po to ilgai suko sąnarius ir skaudėjo siūles.

Mano gyvenime iš tikrųjų daug gerų dalykų vyksta, bet šiuo metu apie juos pagalvoju labai trumpai. Vėl grimztu į tą savo nuobodulį ir nuovargį, vėl namai man tapo kalėjimu, o aš savo nepailstančių vaikų norų ir poreikių pildymo mašina.

Pastaruoju metu skaitau dvi knygas „Toxic parents“ ir «Фактор матери». Sukyla senieji jausmai. Taip pat labai aiškiai pamatau, kokias dideles žaizdas sukelia neteisingas vaiko auklėjimas. Pamatau, kad ir aš taip dažnai elgiuosi, kaip ten aprašyta. O tai varo į neviltį, kad nesugebėsiu iki to laiko, kol bus sudėti vaikų pamatai, pasikeisti. Skaudu, labai nenoriu, kad mano vaikai tęstų tą destruktyvų ratą. Kad jaustųsi, jog jie man trukdo gyventi. Juk iš tikrųjų taip nėra, kažkas manyje man trukdo gyventi, senieji jausmai, senoji patirtis. Kuo labiau nekenčiu savęs, tuo dažniau juos varau nuo savęs, kad eitų žaisti ir nezirztų. Nėra manyje degalo, neturiu ir ką duoti. Rytoj ir vėl diena, o aš nenoriu eit miegot, nes tuo trumpesnis bus laikas iki ryto, kai vėl reikės pasikinkyti ir traukti, nebežinau, ar nepratrūksiu. Nesupraskit neteisingai, aš juos labai myliu, ir kiti sako, kad esu labai gera mama, net per daug gera. Jie tikrai jaučiasi saugiai su manimi, yra nuoširdūs ir atviri. Tai tiesiog šios ir pastarųjų dienų jausmas.

Šiandien buvau priversta paskambinti į darbą ir susitarti dėl susitikimo. Ilgai atidėliojau, ir toliau būčiau, jei nebūtų privertusios aplinkybės. Kuo ilgiau nesiryžtu veikti, tuo labiau slegia. Galvojau, paskambinsiu ir nerimas atslūgs, bet to neįvyko. Dabar nerimauju, ką reiks sakyt, kai kitą savaitę pasirodysiu. Bijau, kad nesugebėsiu palaikyti pokalbio, teisingai pašnekėti. Turbūt užklupta netikėto pasiūlymo, su viskuo sutiksiu, kaip visada, savo nenaudai. Taip visada būna, pasimetu, ir priimu kito padiktuotas taisykles.

Na va ir vėl viskas apie praeitį. Atleiskit, kad taip niūriai šiandien. Tos pačios schemos „diktatorius-auka“. Jam viską galima, man reikia su viskuo susitaikyti, kitaip rizikuoju prarasti svarbius ryšius, darbą, pinigus.. Ieškau auklės, ir ten, bandau prisitaikyt prie žmogaus grafiko, nors man jis visiškai netinka, bijau, kad prarasiu paskutinę galimybę gauti poilsio greitu metu.  Kodėl taip menkinu savo norus? Kodėl laisvai neišsakau kas svarbu man, kodėl? Atsakymas: bijau prarasti ryšį, būti atstumta.

Taip ir bendraudama, stengiuosi būti maloni, nepasakyti ką manau, nes gali su tuo nesutikt, ar palaikyti kad esu ižuli. Užsidedu kaukę ir nebūnu savimi. Ir apskritai, paskutiniu metu klausiu savęs: „O kas esu aš? Kokie mano norai? Kokios charakterio savybės yra mano, nesukurtos tam kad būčiau priimtina?“ Aš savęs visiškai nepažįstu. Savo vidinio žmogaus, savo charakterio. Reakcijose su kitais, tai vyksta automatiškai, mano protas labai lėtai veikia, kad duotų tinkamą atsakymą. Juk negaliu pratylėt, pasakyt, kad reaguosiu rytoj, kada išsiaiškinsiu savyje. O pirmos reakcijos tokios ir yra, disfunkcinės. Aš nežinau kur esu aš, visąlaik buvo kiti, visąlaik buvo mama, o aš taip ir nespėjau išsiaiškinti kur esu. Juk turėjau, privalėjau daryti, matyti, kvėpuoti kaip ji pasakys, kaip ji manys yra tinkama. Labai norėčiau pagaliau atsiskirti nuo jos, perkirpti tą virkštelę. Taip lengva fiziniam pasaulyje, ir taip sunku ir ilgai tai užtrunka savo viduje. Tikrai esu dar vaikas. Ir net negyvenam kartu, bet aš nesugebu atsiskirti. Tos pačios elgesio schemos.

Džiaugiuosi, kad mama paskutiniu metu bando įsiklausyti ir girdi mano poreikius, padeda su vaikais. Tai įvyko po mūsų kivirčo per Kalėdas. Aš tada jaučiausi kalta, kad išliejau jai savo nuoskaudas. Dar ir dabar jaučiuosi kalta, kad dėl manęs jai tenka dėti pastangas, kad ji aukojasi. Bet apsisprendžiau neprisiimt atsakomybės už jos jausmus ir priimti tai, ką ji duoda, pasitikint kad ji tai daro laisva valia, kad tai jos sąmoningas sprendimas. Tai jau vienas iš požymių, kad augu iš vaikystės į emocinį brandumą.

Nežinau, ar beatgausiu emocinę šilumą ir palaikymą, tikėjimą manimi, priėmimą – tai ko labiausiai trūko anuomet. Aš jau suaugusi ir nesu tokia bejėgė, kapstysiuos ir išsikapstysiu. Vieną savo savybę tikrai žinau – esu užsispyrusi 🙂

Įrašo “Saulužės istorija: ištraukos iš dienoraščio (I)” komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s