Viktorija: skaudžios lieknėjimo pasekmės

Sveiki. Nutariau pasidalinti savo istorija, galbūt tai padės man išklimpti iš šio liūno, o jums į jį neiklimpti.

Viskas prasidėjo 2011 metų vasara, kai man buvo 14 metų. Visad svėrusi mažai, aplinkinių vadinama „šakaliuku“ nė nepajutau, kaip priaugau svorio. Iš įprastų 45 kg, svėriau 67 kg. Iš pradžių, kad ir labai keista, nesijutau labai stora, tačiau aplinkinių pastabos „o kaip paputlėjai“ pradėjo žlugdyti mano pasitikėjimą savimi. Taip kenčiau nuo vasaros iki rugsėjo pirmosios, iki mokslų pradžios. Būsena buvo kraupi – pablogėjo mokslai, nenorėjau nieko matyti, atsiribojau nuo draugų, mintys buvo sutelktos į svorį.

Tada prasidėjo didžioji kančia – persivalgymai ir vėmimai… Taip, svorio numečiau, žiemos pabaigoje jau svėriau 58kg. Tačiau aplinkinių pasakymai „kaip sukūdai, kokia tavo paslaptis“ skatino mesti svori ir toliau. Sportuoti prisiverčiau, bet neilgai. Tada nutariau badauti ar tiesiog mažai valgyti. Taip iki šio rudens. Dabar sveriu 53 kg. Atrodo, šaunu, sulieknėjau, tačiau viso to pasekmės skaudžios – slenka plaukai, lūžinėja nagai, bjauri oda, esu užsidariusi, nenoriu su niekuo bendrauti, nuolatinė savistaba, kad esu stora.

Be to, gyvenu tik su tėčiu ir broliuku, jie apie mano vėmimus sužinojo seniai, pastebi, kad persivalgau, randa privemtus indus, tačiau apart pasakymų „tik nevemk“ nieko nesako, galbūt todėl, kad tėtis mažai laiko būna namuose ir nesuvokia, kas man iš tiesų yra. Kaip minėjau, dažni persivalgymai ir vėl vėmimai, badavimai tapo mano kasdienybe. Dabar, kai praėjo maždaug metai su puse nuo bulimijos pradžios, kai vemiu, iš nosies bėga kraujas, visada silpna, todėl suprantu, kad visa tai reikia stabdyti. Na, aš bandysiu visa tai mesti, o jūs tikiuosi, pasiskaitę šių istorijų, nesumąstysite to pradėti…