Vėjūnė: VS – tarsi audra

Valgymo sutrikimas mano gyvenime pasireiškia kaip audra – jis blaško mane iš vienos pusės į kitą, užklumpa netikėtai ir nepalieka manęs tada, kai aš to noriu. Jis nevaldomas. Kartais pučia silpnai, o kartais atlekia su trenksmu ir nubloškia mane visai priešinga kryptimi nei aš ėjau ligi tol. Kaip tai vyksta?

Pirmiausia mano valgymo sutrikimas prasidėjo nuo nekaltų dietų. Ėmiau mažinti maisto porcijas, daugiau sportuoti, gerti daug vandens, vengti saldumynų ir kitų „gudrybių“, kurių imasi merginos apimtos lieknumo manijos. Vėliau perėjau į stadiją, kai bandžiau kuo ilgesnį laiką ištempti nevalgiusi. Tada prasidėjo nevalgymas po 18 h, kuris pareikalavo beprotiškai daug valios, kantrybės, pastangų ir, žinoma, nervų. Taip maitinausi keletą metų, kol priėjau liepto galą, kai supratau, kad ilgiau to kentėti nebegaliu. Su siaubu prisimenu tas dienas, kai laikrodžio rodyklei artėjant prie 6 valandos, imdavau valgyti bet ką (visai nesvarbu, ar norėdavau, ar ne), nes žinodavau, kad jau tuoj aš daugiau kaip pusę paros negalėsiu paimti nieko į burną. Sekdavosi neblogai, išskyrus tai, kad atėjus kokiai 22 h mirdavau iš alkio, bet juk tokiu laiku nevalgysi, tai ir eidavau miegoti, kad nebeprisivalgyčiau ir ištverčiau tą siaubingą alkį. Kol prie to pripratau, tekdavo naktį „raitytis“ nuo skrandžio skausmų, bet ilgainiui mano vargšas skrandukas su tuo susitaikė. Atsigulus beprotiškai laukdavau, kad greičiau išauštų rytas, bet tikrai ne todėl, kad juo prasideda nauja graži diena. O laukdavau vien dėl pusryčių. Jau atsigulus planuodavau ką ir kiek valgysiu. Tiesa, pusryčiai vienintelis dienos maistas, kurį valgydama nejaučiu kaltės. Atsikėlusi prisikirsdavau kaip reikalas ir dėl to nesigrauždavau. Tada aš jausdavaus laiminga;)

Na, bet po keleto metų tokio maitinimosi ir kovojimo su savimi, pajaučiau, kad man jau negerai, labai negerai. Supratau, kad reikia kažką daryti. Visa tai man atnešė daug neigiamų padarinių: visas mano gyvenimas pasidarė kalorijų ir kilogramų skaičiuokle, kėliausi ir guliausi tik su mintimis kaip numesti dar, dar ir dar… Kaip ištverti dar vieną dieną su tuo prakeiktu alkiu. Pajaučiau, kad mano nuotaikos pradėjo svyruoti, aš nebesupratau savęs, kas su manimi darosi ir ko aš iš tikrųjų noriu. Žaidimas su svoriu man atnešė depresiją.

Ėmiau vengti žmonių, susibūrimų, vakarėlių, nes jų metu aš bijodavau prisivalgyti. Dažnai nebūdavo nuotaikos iš viso kur nors eiti. Neidavau net todėl, kad būdavau per daug privalgiusi, jausdavausi apsunkusi  ar mano pilvas būdavo pernelyg išsipūtęs. Dariausi irzli, užsisklendusi. Svarstyklės tapo mano geriausiomis draugėmis. Į dieną sverdavausi vos ne po 10 kartų. Mano protas buvo užvaldytas vien minčių apie maistą ir svorį. Net miegoti nebegalėjau. Visam tam atėjo galas, kai pagavau save vieną vakarą sėdinčią ir klaikiai verkiančią. Spėkit kodėl? Todėl, kad siaubingai norėjau valgyti, bet man buvo negalima, nes buvo jau po 22 h. Tada ir supratau, kad tai siaubingai kvaila, nesveika, kad normalūs žmonės taip nesielgia ir, kad man reikia pagalbos. Po ilgų dvejonių atsidūriau valgymo sutrikimų centre.

Čia ir vėl mano audringasis valgymo sutrikimas nupūtė mane kita linkme. Atsidūrimas čia pakeitė labai daug. Buvo beprotiškai sunku pradėti maitintis normaliai, leisti sau valgyti vakarienę, valgyti laiku, pagal planelį. Kalbant apie savijautą ir jausmus, galiu pasakyti tik tiek, kad manyje užsimaišė mišrainė. Pradėjus lankyti terapijas ir kapstytis po jausmų pasaulį ėmė darytis vis sunkiau ir sunkiau. Jaučiau kaip kažkas mano viduje visam tam priešinasi. Buvo labai sunku, kelis kartus neatlaikiau įtampos ir norėjau nutraukti gydymą, bet gydytojų dėka vis likdavau.

O buvo visko: ir pakilimų, kuomet jaučiausi laiminga, pagaliau galinti valgyti kaip normalus žmogus ir nebijoti, nesigraužti, bet kartais būdavo tokių juodų akimirkų, kai pamačiusi tuos priaugtus kilogramus, ankštus drabužius ir pūpsančias kūno dalis, norėdavau prasmegti skradžiai, galėdavau prakeikti visą pasaulį, tiesiog nekęsdavau savęs. Ir taip beveik pusmetį kilau ir leidausi. Susiklosčius aplinkybėms nebaigiau viso gydimo seanso ir jį nutraukiau. Manau, čia ir buvo padaryta klaida. Išeidama iš centro dar nesijaučiau tvirtai, dar buvo begalė minčių numesti tuos priaugtus kilogramus, maitintis savaip – kaip aš noriu. Čia ir prasidėjo kitas mano valgymo sutrikimo etapas.

Išėjus, daviau startą „kilogramų metimo maratonui“. Tuo metu jaučiausi šlykščiai, negalėjau pakęsti, kad taip atrodau, jaučiausi stora, nepasitikinti savimi, atrodė, kad visi tik ir narsto mane žvilgsniais. Nors iš tiesų, tuos kelis kilogramus mačiau tik aš. Negalėjau su jais susitaikyti, todėl užsibrėžiau tikslą žūt būt jų atsikratyti, bet čia gi susidūriau su kita valgymo sutrikimo puse. Būdama centre, aš pradėjau sau leisti valgyti, leisti ir nebebijoti. Tai viską ir pakeitė. Pradėjus maitintis normaliai, man tapo labai sunku vėl įprasti valgyti mažai. Kuo labiau stengiaus, tuo labiau nesigavo. Stengimasis mažinti porcijas, valgymų praleidinėjimas, savęs ribojimas, saldumynų vengimas iššaukė persivalgymus. Pastebėjau, kad savęs nebevaldau. Buvo labai sunku. Juk tiek metų buvau puikiai įvaldžiusi savikontrolę, o štai tapau visiškai ją praradusi. Prisivalgiusi jausdavaus šlykščiai, kaltindavau save, kitą dieną stengdavaus kompensuoti tai nevalgymu, bet nevalgymas vėl iššaukdavo persivalgymą ir taip prasidėjo dar vienas užburtas ratas.

Maža to, vieną dieną ėmiau ir neištvėriau to kaltės ir graužaties jausmo, kurį jaučiau prisirijusi. Tiek daug girdėjau apie maisto pašalinimą, bendravau su merginom, kurios vemdavo. Tebūnie prakeikta ta diena, kai nusprendžiau ir aš išbandyti šį „veiksmingą“ metodą. Man buvo baisu, jaučiausi klaikiai, buvo šlykštu. Nekenčiau savęs, kad taip elgiuosi. Bet kaip sakoma: „kartą paragavęs negali sustoti“. Po to karto sekė dar vienas kartas ir dar vienas ir… Kiekvieną kartą sakiau sau, kad šį kart tikrai paskutinis, bet praeina keletas dienų ir aš vėl klūpiu prieš unitazą. Ir taip praėjo pusmetis. Sunerimau dėl savo sveikatos, o ypač dėl dantų. Tas šleikštumo ir nusivylimo savimi jausmas tapo nebepakeliamas. Ėmiau jausti, kad vėl grimztu į depresiją. Vėl pradėjau ieškoti išeičių. Ir štai atsidūriau ten, kur esu dabar.

Dabar aš kryžkelėj. Daviau sau pasirinkimą iš dviejų alternatyvų:
1) Valgyti ką noriu ir kaip noriu ir vemti, nes mano norai labai dideli, beprotiškai noriu visko, man viskas labai skanu, kartais atrodo, kad nežinia ką atiduočiau, kad tik galėčiau kimšti traškučius, saldainius ir kitus skanumynus ir nestorėti;
2) geriau valgyti mažai, kentėti alkį, bet nors nepersivalgyti ir nebevemti.

Abi kvailos, bet mano valgymo sutrikimas kitų pasirinkimų man nepasiūlė. Pasirinkau antrąją alternatyvą. Ir štai, jau dvi savaitės kaip nevemiu. Džiaugiuosi tuo, kad vėl kontroliuoju save, kad sugebu susivaldyti nevėmus, bet jaučiu, kad grįžtu į pradžią, iš kur ir atpūtė mane mano valgymo sutrikimas. Vėl ėmiau nevalgyti po 18 h, nes nebemoku kitaip mest svorio. Paprasčiausiai, kai vakare leidžiu sau pavalgyti, jaučiu, kad prarandu kontrolę. Visi persivalgymai dažniausiai būna vakare ar prieš miegą. Tikriausiai todėl, kad visada pas mane buvo draudimai valgyti vakare, o juk uždraustas vaisius saldžiausias. Paskutines dienas gyvenu su alkio jausmu ir begale dvejonių, nežinau, ką daryti toliau, nes mano audringasis valgymo sutrikimas, kaip bebūtų gaila, prognozės neturi, negaliu nuspėti, kur toliau jis mane nuneš.

Vėjūnė 🙂