Sveikos, panelės (gal koks vienas kitas “išprotėjęs“ vaikinas) :). Papasakosiu savo istoriją, kurios pabaigos, tiesa sakant, aš dar nematau…
Tada man buvo 13 metų (taip, jauna, vos tik įžengus į paauglystę). Amžini pasakymai „Storulė“, „Apvalina“, „Tau šitos kelnės tikrai per mažos“ pastumėjo mane į dietų liūną. Prieš tai laikiausi įvairių dietų, kurios žadėjo -5 ar -7kg per savitę, tačiau šis kartas buvo lemiamas. Buvo rugpjūtis. Iš pradžių atsisakydavau vakarienės, bet iki 15 valandos valgydavau kaip normalus žmogus, tačiau atėjus rugsėjo pirmai mane apėmė euforija, visi tik gyrė sumažejusias apimtis (ūgis – 165, svoris – 46). To pastūmėta ir toliau neketinau normaliai maitintis: viena savaitė, kita, dar kita, mėnuo… Valgiau vis mažiau ir mažau, kasdien pykdavausi su artimaisiais, išmesdavau maistą, manęs nestabdė net gydytojos barimasis.
Išaušus žvarbiam lapkričio 17 dienos rytui išvažiavome į ligoninę (165/36). Be jokio svarstymo buvau paguldyta į skyrių Kaune. Pagulėjau iki švenčių šiek tiek daugiau nei mėnesį (165/42). Grįžus valgyt bijojau, nenorėjau, svoris vėl nukrito iki 39 kilogramų, tačiau verčiama artimųjų susiėmiau ir pasiekiau 47 kg. Tada vasaros atostogoms išvykau į Vokietiją. Prasidėjo nežmoniški valgymai (tačiau tada dar nevėmiau), grįžau namo tačiau sunku buvo mažiau valgyti. Nuėjus prieš rugsėjo menesį pas daktarę svarstyklėse pamačiau 53 kilogramus, dar po 3 mėn – 56. Tąkart išėjus iš daktarės kabinėto labai ant savęs supykau ir susiėmiau: po 3 mėnesių svėriau 47 kilogramus.
2012 metų vasara, kelionė į Vokietiją – per 5 savaites priaugau 10kg. Taip, tikriausiai nustebinau, dabar galvojate, „kokio velnio, kaip galima būt tokia kiaule?“. Taip, tokia buvau (deja, ir esu). Kai vienas valgymas – 2000 kcal, kai suvalgomas kito žmogaus maistas… Kaltė, o apsisukus – vėl tas pats. Žinoma, pavargau valgyt-vemt-valgyt ir matyti vis didėjantį skaičių, kuris dabar jau pasiekė 60,5 kg. Buvau ligoninėju jau ne kartą, gavau planus, viską – kaip princesei viskas buvo padėta… Bet nebgaliu jau kitaip!
Negaliu valdytis, vos tik atsiranda laisvesnio laiko prisikemšu iki tol, kol jau baisu, kad skrandis plyš. Dar prieš savaitę buvo pasakyta, kad mano seilių liaukos padidėjusios nuo vėmimų, maniau, kad susiimsiu, viskam padėsiu tašką . Bet ne. Praėjus 3 dienoms vėl tas pats, artimieji sako, kad tai – savanaudiškas elgesys. Tačiau mane jau niekas nestabdo, tiesa pasakius, net ir dabar sėdžiu surijus pusryčius už 1600 kcal (tyčia paskaičiavau). Žinoma, norėčiau būt kaip paprastas eilinis žmogus, bet nuleidžiu rankas 😦
Juk pats lengviausia būdas yra likti duobėje ir nebandyti iš jos išsiropšti. Visi žinome, jog valgyti yra malonumas, tačiau mano atveju tai pasiglemžė viską. Dabar man 16 metų, norėčiau, kad laiką atsuktų atgal, prakeikta ta diena, kai pradėjau žaist su savimi. O dabar liko tik nežinojimas, ar kada nors iš to išlipsiu.
Valgymo sutrikimai 
Viskas Tavo rankose, mieloji – išlipsi ar ne. Būti duobėt gali būti ne tiek paprasta, kiek patogu – nereikia ieškoti naujų būdų tvarkytis su pasauliu, nereikia stengtis suprasti savęs. Bet galima ir kitaip, tik reikia labai, labai norėti. Man sekasi, ir nors būna visko, noriu būt gyvu pavydžiu, kad galima pakilti 🙂 Sėkmės!
Klausi kas toliau? Manau kita stotelė, Aiste, turėtų būti įvažiavimas į sveikimo kelią. Jis ilgas, bet vien įžengimas į jį daug ką duoda. Ar nemanau, kad per daug prisikentėjai? Ar negaila Tau Tavo kūno? Ir ar patnka kai tave valdo tavo protas, o ne tu jį? Manau, kad visi atsakymai yra Tvirti NE. Todėl turi pradėti tiestis. Visų pirma pradėk labiau įsiklausyti į save. Pvz kodėl pradedi valgyti, net tuomet kai nenori? Žinau, kad be proto sunku, tačiau tu pati turi atrasti viso to priežastį. Tuomet, bandyk kalbėtis apie tai su šalia esančiais artimausiais. Išsakyk viską kas guli ant širdies. Net tuomet kai jausies gerai, kalbėk apie tai, netylėk. Taip pat, stenkis ir kitų būtų atrasti, kurie tau padeda. Visiem jie skirtingi. Vieniem padeda rašymas, kitiem Yoga, meditacijos, treties dailės terapijos ir pan. Svarbiausia neužsidaryti namuose (ir savyje) ir liūdėti. Galvoti už ką man visa tai. Aš tikiu, jog tokios ligos siūstos mums nebereikalo. Per jas tu suprasi gyvenime, patikėk, tu suprasi labai daug dalykų. Tik nebėk nuo ligos, nes ji tave pagaus. Stenkis susidraugauti su ja. Priimk ją. Suprask. O tada pamatysi kaip ji pati išeis. Nes ji palaužia silpnuosius, todėl privalai tokia nebūti. Kaip ir sakė Alisa, pasveikti tikrai įmanoma. Aš irgi nesakau, jog esu sveikut sveikutėlė, tačiau man taip pat sekasi sveikti. Ir aš dėl to esu labai laiminga. Ir noriu, kad kiti irgi dėl savęs labiau pasistengų ir truputuką labiau save mylėtų. Laikykis!
Atsiprašau, daug klaidų privėliau 🙂 (labai įnirtingai rašiau ir pamiršau patikrinti) Tikiuosi esmę supratai 🙂
Jei persivalgai ten uz 2000kcal pavyzdziui…. ivairiu kruopu su sviestu ir t.t…. geriau vemt ar ne? kuriuo atveju didesne tikimybe labiau pastoret? Tai jau krastutinis klausimas ka daryt jei jau persivalgiau….
p.s. Aciu , jums uz visus komentarus 🙂
Vienareikšmiškai – nevemk. Nuo vėmimo prasideda dar didesnės problemos ir dar vienas užburtas ratas. Kartą paragavęs negali sustot. Gerai pagalvok, ar nori visą gyvenimą praleisti apsikabinusi unitazo dangtį? Ar tau bus nuo to geriau, kad prisidarysi dar daugiau problemų, kurių ir taip pakanka? Geriau iškentėti tą siaubingą sunkumo, pilnumo jausmo, kad kitą kart nebekiltų toks didelis noras prisivalgyti, nes jau žinosi kaip nemalonu būna ir kaip sunku yra kentėti.
Vėmimas niekada nėra geresnė išeitis, tai grimzdimas į ligą dar giliau. Niekada jokiomis aplinkybėmis vėmimas nepateisinamas (ok, išskyrus tuos atvejus, kai apsinuodijama ar sergama). Pavalgei, vadinasi, pavalgei. Mokykis su tuo išbūt, antraip niekada neišsikapstysi.
Mieloji, tu ne viena. Aš irgi dažnai suvalgiau 2000kcal per valandą ar dvi valandas. Tai yra tavo badavimo pasekmė. Rekomenduočiau gydytis valgymo sutrikimų centre. Kito būdo nežinau