Atrodo kartais, kad labai sunku įsiklausyti į save ir suprasti, ką ta mano galva mąsto, ypač tais kartais, kai vienintelis dalykas, kurio norisi, – maistas. Persivalgymo metu dažnai atrodo, kad tai, ko iš tikrųjų noriu, – kimšti į save valgį, lyg tai būtų vienintelė mintis ir problema, su kuria turėčiau kovoti. Deja, iš savo patirties supratau, kad kovojant su persivalgymais neužtenka griežtai sustyguoti maitinimosi planą. Reikia pažvelgti giliau. Ir nors dažnai tai atrodo neįmanoma, nes vienintelė mintis, kurią tuo metu girdžiu yra ta, kad turiu persivalgyti, tačiau geriau pagalvojusi vis dėlto atsakymą randu savyje.
Žingsnis po žingsnio įsitikinau, kad dažnai noras persivalgyti kyla tada, kai noriu nuslopinti jausmus, bet atradau dar šį ką, ką pripažinti buvo nelengva, nes nenorėjau visai atsisakyti tam tikrų apribojimų savo mitybai. Su jais jaučiausi apgaulingai saugi. Dalykas tas, kad visos šios problemos atsirado pernelyg ribojant savo maisto pasirinkimus ir kuriant maitinimosi taisykles ir, mano nuostabai, nors ir esu nusiteikusi baigti save kankinti, tačiau supratau, kad mano mąstymas vis dar veikia autopiloto režimu kai kuriais atvejais.
Atradau šį dalyką neseniai, kai pradėjau stengtis valgyti tada, kai esu alkana, o ne tada kai noriu užmušti jausmus. Atrodo viską stengiuosi suprasti, bet vis tiek karts nuo karto persivalgau. Ir pažvelgus atidžiau į savo mintis, negalėjau patikėti, kad teigdama sau, jog nebesieksiu numesti svorio, aš vis dar turiu užslėptą įsitikinimą, kad egzistuoja „blogas“ maistas, todėl jo vengiu, o kai neįveikiu savęs imu save smerkti ir vėl užburtas ratas. Antra, anksčiau labai ribodavau porcijas ir, nors nebebuvau tokia griežta dėl pačios maisto rūšies, tačiau porcija privalėdavo būti kuo mažesnė. Todėl dabar būna, kad valgau daugiau nei noriu, nes manau, kad valgyti didesnę porciją yra negerai, aš tai padarysiu šį vieną kartą, o nuo rytojaus susitvarkysiu. Džiaugiuosi radusi atsakymą, į klausimą, kodėl man kartais sunku sustoti valgyti, nors nebesu alkana.
Visi šie įsišakniję įsitikinimai skamba kiek absurdiškai, bet vis dėl to jie lemia mano veiksmus. Nuostabu, kai stengiesi kažką suprasti ir galiausiai atsakymą į klausimą randi pats savyje. Na žinoma, kur kitur jis galėtų būti, juk manęs niekas neverčia vienaip ar kitaip elgtis, viską darau pati dėl vienų ar kitų įsitikinimų, kuriuos ne iš karto savyje užčiuopiu.
Keista, kad prieš pradėdama kovoti su nuolatiniu persivalgymu, aš bijojau, jog turėsiu labai riboti save, nors iš tikrųjų yra visiškai atvirkščiai. Pamažu aš atrandu tai, kas varžo mano tikrąją laisvę, ir stengiuosi to atsisakyti, kad ir kaip baisu ar nepatogu iš pirmo žvilgsnio atrodytų.
Valgymo sutrikimai 