Little girl patirtis: kasdienybė su valgymo sutrikimu.

Išaušus naujai dienai vis klausiu savęs: kada visa tai baigsis? Kada prasidės normalus gyvenimas? Kada normaliai valgysiu? Kada būsiu liekna? Kada nebegalvosiu apie svorį? Kada, kada, kada… Tikriausiai niekada. O niekada todėl, kad prisijaukinau ligą, ji tapo mano dalis. Tikriausiai kiekvienam iš mūsų būtų sunku atsisakyti kažkokio įpročio, kurį turime 5, 8, 10 ar dar daugiau metų. Tiesą sakant, valgymo sutrikimas – tai toks dalykas, kuris įsišaknija giliai, užvaldo tavo mintis, protą, tave ir galiausiai visą tavo gyvenimą. Sunku net įsivaizduoti gyvenimą be jo.

Dažnai pasvajoju, koks gražus jis būtų be VS, ir paleidžiu tą svajonę skristi toli toli …. Ech, kaip gerą būtų ryte atsikelti ir valgyti tai, ko tu labiausiai nori, kas tau teikia malonumą, o ne tai, kas turi mažiau kalorijų. Valgyti tiek, kiek tavo organizmui reikia, o ne kiek tavo iškreiptas mąstymas priverčia susikimšti. Rengtis taip, kaip tau patinka, o ne tai, kas pridengia tavo iki skausmo išnagrinėtus trūkumus. Eiti gatve ir džiaugtis diena, grožėtis vaizdais, o ne narstyti po gabalėlį praeinančius žmones, mąstant apie tai, kodėl jie tokie liekni, kažin ką jie valgo, ar kodėl man tokiai būti yra taip sunku, kodėl…. Ir vėl išnyra begalė kodėl. Kasdienybė su valgymo sutrikimu tampa kova. Kova su vėjo malūnais, kova, kurios niekada nelaimėsim. Kova, kuri pareikalauja be galo daug jėgų, žaloja tavo sveikatą, psichiką, tave ir, be abejo, tavo gyvenimą. Ji pasiima viską.

Vis klausiu savęs – kaip ilgai jinai tęsis? Stabteli, pagalvoji, juk toks gyvenimas yra nenormalus, juk taip gyventi negalima, juk reikia kažką daryti, kad gyventum kaip žmogus: mėgautumeisi gyvenimu, o ne sutiktum kiekvieną naują dieną su tūkstančiu pažadų numesti svorio, mažiau valgyti, daugiau sportuoti ir taip toliau, ir taip toliau… Vis graužiu save už per daug suvalgytų saldumynų, praleistą treniruotę, priaugtą kilogramą. Ateina diena, kai, atrodo, jog akyse prašviesėjo. Nusprendi, kad taip nebegalima ir kad turi kažko imtis.

Taip ir būna, bet, deja, neilgam. Tam pritrūksta galbūt valios, galbūt noro, o galbūt jėgų, nes valgymo sutrikimas yra daug stipresnis už mus. Pradedi tinkamai maitintis, laikaisi režimo, sportuoji ir jau imi galvoti, kad gal jau čia viskas gerai, aš sveika. Juk gyvenu kaip normalus žmogus, normaliai valgau, gerai jaučiuosi ir panašiai. Bet staiga tavo euforiją užtemdo tas nelemtas VS, kuris užklumpa tave netikėtai, sujaukia protą ir padaro tave nevaldomą. Nejučia vėl prisikemši, išsivemi ir vėl grįžti į „smagią“ kasdienybę. Še tau kad nori, visos pastangos nubėga tiesiai į unitazą. Nuleidi rankas ir plauki pasroviui, kol vėl sulauki prašviesėjimo.

Little girl;)

Įrašo “Little girl patirtis: kasdienybė su valgymo sutrikimu.” komentarai: 7

  1. Aš šiandien kaip tik per grupinę terapiją VSC pagalvojau, kokios nelaimingos tos daugybė moterų, kurios diena iš dienos nesėkmingai kovoja, kaip sakai, su vėjo malūnais. Ačiū likimui kad atsidūriau ten, kur esu dabar.
    Stiprybės!

  2. Kaip baisu… Mažai optimizmo tavo tekste. Bet tiesos – labai daug. Mano kasdienybė labai panaši. Tokia panaši, kad net sunku patikėti. Bet aš vis dar naiviai tikiu, kad man pavyks iš to išsivaduoti, juolabiau, kad aš prie to dirbu. Kovoju, krentu, stojuos ir vėl einu pirmyn. Aš labai tikiu, kad VS yra tarsi drabužis, kurį kažkada mes išaugsim, ir padėsim į dėžutę. Jo mums daugiau nebeprireiks. Linkiu tikėjimo ir Tau. Sėkmės ir laikykis.

  3. Suprantu, kaip nelengva. Ir aš ilgus metus sukausi tame rate. Kaip ir rašiau savo paskutiniam rašinyje, ši kova panaši į bandymą išsilaikyti laivo denyje audros metu, kuri, kaip pati minėjai, užklumpa netikėtai. Tai beviltiška, kol nepasieki vairo. Žinai, kas man padėjo? Padėjo tai, jog pagaliau supratau, kad ne VS yra mano problema. Kai priartėjau prie tikrųjų problemų, atradau, kad jas išspręsti tikrai pajėgiu (aišku, su specialistų pagalba). Pamažu jas sprendžiant VS traukiasi iš mano gyvenimo. Ir tau turėtų pavykti, nepasiduok.

  4. Sveika, Little Girl.

    Tavo straipsnyje matau didelį užslėptą norą gyventi kitaip. Ir tu tai tikrai gali! Tavo mintys man primena mane, pamenu, vis laukiau, kada išaus toji diena, kada gyvensiu kitaip, o tas įkyrias mintis užrakinsiu dėžutėje. Ar tikrai manai, kad vien tinkama mityba, sportas, režimas išgydys VS? Taip, jie tikrai labai svarbūs, bet po VS glūdi gilesni dalykai, kuriuos užkabinus, išlaisvinus, prašviesėja ir dienos, ir savijauta, ir VS mažėja. Tuo netikėjau, bet pačios praktika tai patvirtina. Pritariu saulužės komentarui. Štai kodėl VSC dėmesys skiriamas žmogaus vidui, terapijoms.

    Išeičių iš užburto rato tikrai yra. Tik ar tu išdrįsi jomis pasinaudoti – tik nuo tavęs vienos priklausys. Stiprybės 🙂

  5. Ech, mieloji, kaip tave puikiai suprantu, atrodo, kad mano gyvenimą būtum aprašius. Tas nesibaigiantis kovojimas jau net nebežinai su kuo ir vėl slydimas, beviltiškumo jausmas, kad visa tai niekada nesibaigs, ir vėl naujas rytas su nauja viltim, kad gal šįkart bus kitaip deja, iki sekančio karto. Ir sukuosi šitame užburtam rate, nebežinau, koks yra gyvenimas be VS, nes tai tiesiog tapo dalimi manęs, bet vis kažkur giliai rusena tikėjimas, kad išsikapanosiu iš viso šito, ir tik tas vidinis tikėjimas skatina nepasiduot, nors ką ir besakyt, šiandien ir vėl sedžiu čia po eilinio persivalgymo, ir kur jo nebus jei visą savaitę kaip paukščiukas po kelis kąsnius lesiau ir dar sportavau ir žinau, kad ryt vėl daug sportuosiu ir vėl nieko nevalgysiu, nes juk reikia save tokią apsirijėlę nubaust. Taip nuo viso šito pavargau, bet kitaip gyventi jau nebemoku ir vėl, žinau, stosiuos, ir vėl klupsiu. Kažkaip nieko optimistiško čia tau neparašiau, tiesiog norejau pasakyt, kad visa širdim suprantu kaip jauties.

  6. Man labai patiko antros pastraipos pradzia, supratau kokia vis del to esu laiminga po ilgos ir sunkios kovos su VS, nes tokie mano rytai, tokios dienos, kai negalvoji, nerupi ir maistas nevaldo, linkiu stiprybes ir nepasiduoti, verta!

  7. Sveika labai uzjauciu nes pati kovoju su bulimija tik,kad visai nesiseka… tiksliau vapsie nesiseka… kaip ir tu noriu TO normalaus gyvenimo ir buti liekna ,bet kaip sakoma “svajone lik sveika“ ir vel sedi issiputus .. prisikimsus.. Bet tau noreciau palinketi valios ,saiko ir stiprybes!!! Tikiu tu busi stipresne negu as ir pasveiksi :*

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s