Eglės patirtis: mano tikslas – išmokti mylėti save.

Būdama dar visai vaikas, visada buvau lieknutė, liekniausia klasėje, aktyvus vaikas, labai išranki maistui, kas gal ir lėmė tokį sudėjimą. Tačiau paauglystėje, kai ėmė keistis mano kūnas ir pradėjau šiek tiek moteriškėti, aš sutrikau ir nebuvau tikra, ar man patinka tai, ką matau.


Ir nesupraskite klaidingai, tikrai, mano kūnas nepasikeitė radikaliai, tačiau man, aplinkos ir kritiško žvilgsnio į save veikiamai paauglei,tai atrodė kitaip. Labiausiai savo kūno išvaizda ėmiau domėtis maždaug15-os metų, nors dabar prisiminus save žinau, kad buvau liekna, tačiau tuo metu būti normaliai neužteko, norėjosi būti ypač lieknai, nes
pradėjau „modeliaut“ ir lyginti savo kūną su kitų merginų, kur jaučiausi tikrąja to žodžio prasme didelė, stambi ir, svarbiausia, stambesnę už visas kitas, nors taip gal ir nebuvo.
Žinojau, kad turiu palaikyti gerą forma, bet netikėjau dietomis, todėl tik atsisakiau saldumynų, sausainių ir kito panašaus maisto. Tačiau dažniausiai būdavo taip, kad nevalgydavau tik mokykloje, o grįžus namo prasidėdavo visi uždraustų “gėrių“ persivalgymai. Pamažu priaugau šiek tiek svorio, apleidau mintis apie modelio darbą, tačiau dėl kitų priežasčių. Manęs nebetenkino mano išvaizda ir kiekvieną kartą pažvelgus į veidrodį jaučiausi nelaiminga ir nepatenkinta savimi. Maniau, kad jei savo išvaizdą pakeisčiau, pagerėtų visas mano gyvenimas, staiga viskas pasikeistų, aš tapčiau laiminga, graži, džiaugčiausi gyvenimu. Tačiau, kaip sakiau, dietomis netikėjau ir vienas iš kvailiausių sprendimų, kuriuos esu kada nors priėmusi, nušvito mano mintyse. Pamaniau, juk viską galima padaryti daug greičiau. Aš tiesiog pabadausiu kokią savaitę, sumažės apetitas, gal ir keli kilogramai nukris ir poto vėl viskas bus normalu, gražu, tobula. Aš jausiuos graži ir laiminga. Pabandžiau tai padaryti.
Kartais nieko nevalgydavau, kartais per dieną suvalgydavau tik obuolį, o atsikėlusi ryte svirduliuodavau lipdama iš lovos, nes neturėjau jėgų. Tai ilgai netruko, nes per ilgai sau viską draudusi aš perėjau į persivalgymų etapą, ir mano kelias badavimo dienas atsverdavo dvigubai daugiau persivalgymo dienų. Svajonė neišsipildė, po to niekas netapo gražu ir tobula, o ką jau kalbėti apie tai, kad viskas grįš į normalias vėžes. Toks dalykas kaip „normalu“ man nebeegzistavo – arba badas, arba persivalgymas. Svorio nenumečiau, vis dar jaučiausi bjauri pati sau.
Po kiek laiko supratau, kad tai turi baigtis, nes nebegalėjau ilgiau būti toje juodoje depresijoje, kurią man kėlė šios problemos. Aš ėmiau daug skaityti šia tema, po truputį kovoti, sportuoti, keisti požiūrį į save. Ir tiesą pasakius, negaliu patikėti, kad galiu tai pasakyti, bet man pavyko. Aš valgiau reguliariai, rašiausi ką valgau, numečiau šiek tiek svorio, nors ir nelabai daug , tačiau man ėmė patikti mano kūnas, nebelyginau savęs su kitomis ir savo pačios nuostabai jaučiausi graži, nes gyvenau sveikai, nieko sau nedraudžiau, bet ir nepersivalgydavau. Tačiau mano problema, kad labiau koncentravausi ties savo poelgiais, o ne mintimis, ir nors šiek tiek pakeičiau savo požiūrį
į save, tačiau man buvo sunku priimti nesėkmes ir vėl atsistoti ant kojų, kai nesielgdavau tobulai. Aš nekalbu apie mažus paslydimus, tačiau bet koks rutinos pasikeitimas man keldavo stresą. Aš vengdavau vakarėlių, alkoholio ar kokio kito dienos pasikeitimo, nes bijojau, kad jei nepadarysiu visko teisingai, bus sunku kitą dieną vėl elgtis gerai.
Ir staiga mano rutina kardinaliai pasikeitė, nes baigėsi vasara, nebeturėjau tiek laiko sau, mokykla, stresas, daug darbų, taip pat ir vakarėlių. Ir taip pamažu aš išklydau iš savo kelio ir vėl prasidėjo persivalgymai. Jaučiausi sužlugdyta, kad pati sugrioviau tai, ko pasiekiau, vėl priaugau svorio, netgi daugiau nei buvau numetusi, pasitikėjimas savimi smuko ir jaučiausi neverta nieko. Jau nebebadavau, liko vien persivalgymai, kelis kartus buvau išsivėmusi ir po to jaučiausi geriau, bet nenorėjau susikurti sau dar vienos
problemos, todėl stengiausi to nedaryti.  Žinojau, kad turiu pasikeisti, bet delsiau, nes nors man tai ir kėlė problemų, bet tai buvo patogus įprastas gyvenimo būdas, leidžiantis save izoliuoti nuo pasaulio ir tiesiog egzistuoti. Dabar žinau, kad aš noriu ne tik egzistuoti, aš noriu gyventi. Supratau, jog pokyčių procesas turi būti lėtas ir malonus, pamažu keičiant įpročius ir mintis, o ne verčiant save kažką daryti. Dar vienas dalykas, kurį supratau, tai, jog laimingas žmogus yra gražus, o ne atvirkščiai, kaip anksčiau maniau.

Todėl mano tikslas dabar yra ne numesti svorio, o įprasti prie sveikos
gyvensenos ir išmokti mylėti save.

Įrašo “Eglės patirtis: mano tikslas – išmokti mylėti save.” komentarai: 3

  1. Sveikinu Egle, priėjai prie geros išvados – kad reikia mokytis mylėti save ir laimingas žmogus yra gražus, o ne atvirkščiai. Bandyk įvairiausius būdus, kurie tau galėtų padėti mokytis pamilti save 🙂 Svoris po to susitvarkys savaime. Visi tai gali, tik reikia labai norėti, tikėti ir nenuleisti rankų 😉

    • Ačiū 🙂 Stengiuosi dabar to išmokti ir nenuleisti rankų, nors ir nevisada pavyksta, bet vis geriau bandyti nors ir klystant:)

  2. Atgalinis pranešimas: Eglės patirtis: mano tikslas – išmokti mylėti save. II dalis. | Valgymo sutrikimai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s