Gintarės istorija: esu dėkinga šiai ligai, kad mane atvedė į save

Sveikos Merginos, visos, kurioms vienaip ar kitaip tenka ar teko susidurti su valgymo sutrikimais. Tikiuosi, kad mano istorija įkvėps net ir beviltiškiausiai įstrigusias šioje ligoje, o istorijos pabaigoje pasidalinsiu savo idėja, kaip galėčiau ištiesti stiprią pagalbos ranką visoms norinčioms pamėginti sau padėti.

Galbūt kaip ir daugeliui šis sutrikimas prasidėjo kaip nekaltas dietų laikymasis. Turiu vyresnę seserį, kuriai buvo pats paauglystės laikotarpis, kuomet besikeičiančios kūno formos neatitiko tuomet ypač eskaluojamų  manekenių grožio standartų ir vertė imtis dietų. Man tebuvo 12 metų, tačiau kaip aš neisiu išvien su sese? Jei ryžiai vandeny ir jokio riebaliuko visą savaitę, gerai, ir aš taip. Tegu mamos pagamintas maistas keliauja kur nors kitur. Tokia nekalta pradžia vedė link to, kad krintantis svoris pasirodė nebloga savęs pačios kontrolės priemonė ir tai man visai patiko. Tačiau kažko iki to idealo, kuriame kaip ir turėčiau jaustis graži ir savimi patenkinta, neartėjau. Vis kažkas buvo ne taip, bet kas, nežinojau.

Ilgai dietų poveikio man nereikėjo laukti – sutriko mėnesinių ciklų ir teko keliauti pas gydytojus. Mama nuoširdžiai mane vedė pas gydytojus, kol man buvo pasakyta, kad balerinos mėnesinėmis neserga ir turiu priaugti svorio, kad ciklas atsirastų. Taigi dietos nieko gero neatnešė. Tvyrojo įtampa namuose, nes turėjau valgyti „normaliai“ kaip tai suprato tėvai ir gydytojai, o ne aš. Ir jei valgydavau sumuštinį, nešdavau parodyti tėvams, kiek daug sviesto užsitepiau, kad tik tėvai mane laikytų gera mergaite. Priaugau aš to svorio, kuris man rodėsi, kaip nereikalingas daiktas ant manęs, kurį kažkas uždėjo, tik kenkiantis mano laimės jausmui ir pasitikėjimui savimi.

Ciklas nesitvarkė, o gydytojai primygtinai išrašinėjo vaistus, kad tik jis būtų. Tai mane alino, bet juk suaugę, tikėjau, žinojo geriau už mane, ko reikia mano gerovei. Pati sau, matyt, buvau didžiausias priešas. Mokykloje buvau uždara moksliukė, rašiau ir kūriau, dalyvaudavau olimpiadose, literatūriniuose konkursuose, gaudavau apdovanojimus, bent jau kažkaip norėjau jaustis ne visiškai negraži nevykėlė. Tačiau viduje darnos nebuvo…

Vėl pradėjau kovoti su savo svoriu, prasidėjo depresijos ir beprasmybės jausmas, alinau save ir vis labiau sklendžiausi nuo bendraamžių ir tėvų. Prasidėjo barniai namuose, kurie mane dar labiau liūdino ir skatino nevalgyti, nes blogos emocijos užraukdavo mano norą valgyti. O tai mano mamą vedė iš proto, kuri kamavosi dėl manęs, bet nežinojo, kaip man padėti. Aš jaučiau, kad mano nuotaikų bangos ją veikė labiau nei norėjau, o jos nuotaikos atsiliepdavo ir kitiems namiškiams. Žodžiu, namuose pamažu įsigalėjo įtampa, nesantarvė ir niūruma. O aš kovojau savyje, kovojau su maistu, nes tikėjau, kad dėl visko kaltas svoris ir maistas. Pati aiškiai net nesuvokiau, kodėl.

Brendo mintis, kad reikia šiam pragarui padaryti galą, ir ėjo mintys, kaip nutraukti savo gyvybę. Svarsčiau įvairius būdus, nes pavargau viena kovoti su savimi ir dar jausti tokią nesantarvės naštą namuose, dėl kurios ir jaučiausi kalta, juk visiems tik nuodijau gyvenimą ir visai nedžiuginau. Mėginau prigerti vaistų, deja, o gal laimei, mane išgelbėjo… Išėjusi iš ligoninės supratau, kokia laiminga, kad dar turiu galimybę gyventi ir ta diena buvo kažkoks mažytis šviesos taškelis toje naktyje, kuri tęsėsi 4 ar 5 metus. Tačiau prasidėjo persivalgymai, kurių metu kišdavau į save tai, kas tikėjau, kad storina ir ko slapta norėdavau, bet vis neleisdavau sau. O kai leisdavau sau prisiryti, tai net bloga būdavo, bet susivemti nė karto nemėginau. Bijojausi pirštus sau kišti, todėl išgerdavau vaistų, kad greičiau suvirškintų ir dar labiau peikdavau ir kaltindavau save dėl tokio elgesio – klimpau vis giliau į depresiją.

Kieme iš manęs šaipydavosi netgi mažesni vaikai, nes atrodžiau kaip iš konclagerio, klasiokams atrodžiau irgi baisiai, o mokytojams keldavau gailestį… Artėjo 12 klasė, gavau namų mokymą. Prasidėjo vizitai pas psichiatrus, tačiau jų prirašyti antidepresantai mane bukino ir žlugdė. Taip, gal labiau galėjau kontroliuoti savo valgymus, tačiau tapau kokonu, o ne žmogumi. Sutikau gultis į ligoninę, nervų skyrių. Gulėjau ten du mėnesius ir tokio gydymo, kokį ten gavau, nelinkėčiau niekam. Galiu sakyti, kad visas gydymas, kurį man taikė gydė kažką, bet ne mane ir mano vidų (sielą)… Į valgymo sutrikimų centrą neturėjau laimės patekti, nes mano KMI buvo per mažas. Išsiuntė į sanatoriją.

Istorija ilga ir detalėmis nenori jos apkrauti. Mano liga, pavadinčiau „juodžiausias periodas“, truko gal 10 ar 11 metų. Šviesa mano gyvenime pasirodė, kai nusprendžiau, kad tik aš pati sau galiu ištiesti pagalbos ranką ir būti sau ramsčiu. Ieškojau pagalbos iš psichologų, psichiatrų, dietologų, homeopatų, bažnyčios ir kunigų bei vienuolių, tėvų, mokytojų, hipnozės specialistų…

O žinot tą pagalbą, kuri man padėjo, radau SAVYJE!!! Tik atrasti ją ten man reikėjo išmokti. To padėjo išmokti joga, kuria susidomėjau iškart po gydymo kurso nervų skyriuje, kai buvau 19 metų ir tėvų buvau įkalbinta stoti į universitetą, vadybos studijas. Aš tuomet kovojau dėl gyvenimo ir mėginau kažkaip atsistoti ant kojų ligoninėje, todėl tėvai nusprendė, kur geriausia būtų man stoti – vadyba ir ekonomika. Kadangi buvau pirmūnė sunkumų įstoti nebuvo. Tuomet ligoninėje mano pagrindinė užduotis buvo, kad kas rytą atsistojus ant svarstyklių svoris rodyti augimą. 1,6 metrų ūgio ir 19 metų prieš patekdama į ligoninę tesvėriau 34,5 kg. Todėl kovojau dėl gyvybės ir sveikatos, kuri apleido. Silpo ir gedo dantys, slinko plaukai, šaldavo kojos ir rankos. Žiemos būdavo baisiausias dalykas, nes reikėdavo prisirengti kaip svogūnui. Skrandis atsisakė virškinti, todėl turėdavau nuolat gerti virškinimo fermentus.

Joga pamažu vedė ir tebeveda mane. Pirmi keli praktikos metai buvo sunkūs, nes be gali sunku pamėginti pažvelgti vidun, kur tamsu ir baugu. Su joga aš jau 8 metai. Be jos nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Ji mane išmokė pačių nuostabiausių dalykų ir pamokų – meilės sau, nuoširdumo, atvirumo, drąsos, pasitikėjimo savimi, dėkingumo, vidinės harmonijos ir ramybės, pasikeitė ir kūnas – tapo lankstus, stiprus ir gražus, susitvarkė ir sveikata, suradau mylimą žmogų, stipriai palaikantį mane.

IMG_6996

Po universiteto 5 metus bandžiau visaip save įvilkti į finansininkės rūbus, tačiau jau devintoje klasėje svajojau apie psichologijos studijas. 12 klasėje turėjau kovoti dėl gyvybės, tėvai atkalbinėjo nuo psichologijos (juk pati ligonė, kaip galėsiu padėti kitiems, jei nesusitvarkau su savimi). Ir dabar ryžausi būti sąžininga ir atvira sau – noriu būti jogos mokytoja. Tai yra tai, apie ką svajojau baigusi universitetą, nes pajutau, kaip jogos praktikos padėjo man sustiprėti ir atrasti ramstį bei saugumą savyje, o ne ieškoti jo kituose, maiste ar svorio kontrolėje, svarbiausia mano viduje nebėra tos tamsos ir svetimumo sau jausmo.

IMG_6851

Kaip jogos mokytoja noriu padėti sergančioms valgymo sutrikimais – tai mano nuoširdžiausia svajonė, kuri padėtų įprasminti man savo patirtį ir nueitą sunkų gijimo ir savęs ieškojimo kelią. Jus galiu suprasti, dalintis patirtimi ir žiniomis, kurios man padėjo pagyti. Drąsu sakyti „pagyti“, visuomet jaučiu, kad maistas yra jautri tema, tačiau sustiprėjęs vidinis „Aš“ žino, kas, kada ir kiek man bus į gera, o kas ne ir padeda visais savo veiksmais man siekti tik gerovės sau ir savo kūnui.

IMG_6848

Šių metų sausio mėnesį mokiausi intensyviuose jogos mokytojų kursuose, gavau jogos mokytojos sertifikatą. Nuo 2013 metų vasario pradžios ketinu pradėti vesti jogos užsiėmimus būtent sergantiems valgymo sutrikimais. Pirmiausia joga dirba su žmogaus kūnu, bet sutelkia ir protą, išmoko jį paklusti, o ne padrikai šeimininkauti ir kenkti mums. Patikėkite, merginos, yra šviesa tunelio gale, tik tą šviesą turite įžiebti pačios. Aš noriu padėti jums tai padaryti. Esu pasiruošusi su jumis dirbti. Tam reikės jūsų valios, užsispyrimo, nebijojimo paprakaituoti (taip, joga pirmiausia fiziniai pratimai :)), bet aš galiu pažadėti pagalbą, nuoširdžią ir palaikančią. Tik per kūną mes nueisime iki savo vidaus ir kad galėtume su kūnu susidraugauti turime skirti laiko su juo pabūti. Tada išgirsite, kokių nuostabių dalykų apie save nežinote, o kūnas žino, tik jūs jo nemokėjote klausytis.

Planuojamų užsiėmimų vieta ir laikas kol kas neaiškūs, priklauso, kiek bus norinčių ir kokios norinčių galimybės :). Jei susidomėjote ir norite sau padėti, prašau rašykite man el. pašto adresu info@atskleisksave.lt, taip pat galite rašyti savo klausimus ir pageidavimus.

Nuoširdžiausi linkėjimai visoms :),

Gintarė

Įrašo “Gintarės istorija: esu dėkinga šiai ligai, kad mane atvedė į save” komentarai: 9

  1. Sveika Gintare,

    Tavo istorija pilna optimizmo ir įkvėpimo siekti ir nepasiduoti, nes pasveikti yra įmanoma. Labai šauni tavo iniciatyva, nes pati nors lankau keletą mėnesių šokio ir judesio terapiją, tačiau tai man davė tiek, kiek negalėjau įsivaizduoti. Ėjau ten atsipalaiduoti ir bandyti šalinti įtampą, kuri mane tiek kankino, kad net negalėdavau miegoti, o atradau save, savo kūną, savęs vientisumą, pradėjau pažintinę kelionę su savo vidumi, sužinojau, ką reiškia būti čia ir dabar. Kiekvienam žmogui tai naudinga, net nekalbant apie tuos, kurie serga VS. Tai nuostabių nuostabiausias dalykas, kurį suprasi tik išbandęs. 🙂 Tad apskritai, aš tokį dalyką labai labai rekomenduoju!

  2. Sveika,
    taip aš kartelį mėginau šokio terapiją, po jos jaučiausi kaip ant sparnų, nes gali išleisti įtampas ir atsipalaiduoti, tačiau yra vienas BET – po to vėl nugrimzti į save ir tau pritrūksta stabilumo, vidinės kontrolės, negali pastoviai skraidyti judesy ir šokyje. Joga gerai tuo, kad moko vidinės kontrolės, stabilumo, koncentracijos, dėmesio, kas padeda sergant VS geriau save stebėti, imtis kontroliuoti savo elgesį ir savo veiksmais neskaudinti savęs.
    Pati patyriau tą jausmą, kai rankos deda į tave maistą, viena tavo dalis šaukia, kad nereikia, kita, kad reikia, ir pasiduodi instinktui nesaugumo ir valgai daugiau nei reiktų, juk rankos sau nenukirsi… Šokio ir judesio terapija puiki viskam paleisti, bet iš dangaus reikia nusileisti į savo kūną, išmokti stabilumo jame, suvaldyti savo protą, mintis, emocijas, mokytis blaiviai mąstyti.
    Tai aišku, mano asmeninis patyrimas, po kurio supratau, kad joga man labiau tinka, nes leidžia ne tik paleisti iš savęs įtampas, bet kartu ir suteikia stabilumo bei ugdo kontrolę, vientisumo jausmą – proto, kūno ir vidinio Aš.

  3. Labai norėčiau pamėginti lankyti pas jus jogą. Gal jau yra kokia grupelė ir daugiau norinčiųjų?

  4. Sveika Gintare, jusu istorija tikrai ikvepianti ir aciu, kad ja pasidalinote, manau tai suteiks ryžto ir kitoms nepasiduoti ir kovoti iš visu jegu .Esu Viltė man 23metai turiu socialine fobija,kuri pasireiškia labai nemaloniai ir trukdo gyventi visaverti gyvenimą. Negaliu išsedėti paskaituose, ima prakatuoti delnai, dreba visas kunas, zodziu apima panika, kuri tesiasi iki tol kol neištvėrusi išeinu iš paskaitu,nedalyvauju draugų susitikimuose ir baigiu juos prarasti, bijau ieškotis darbo, nes žinau, kad tiesiog negalėsiu išbūti jame be panikos ataku, apie pasimatymus net negalvoju,o ir jų nesu turėjus .. Gyvenu tevams kaip sakoma ant sprando, kas be galo skaudina .. Šiuo metu skaudžiausia, kad sutikau patinkanti žmogų, kuris kuri laika atkakliai siekė manes ,o ir jis man be galo patiko .. bet neisdrysau perlipti per savo baimes ir bent pabandyti ..
    Anksčiau lankiau joga, kai dar socialinė fobija nebuvo tokia stipri ,kokia yra šiandiena (teisingai sakoma , kad problemos gyleja, ju nesprendziant ) ,bet truko valios ir primiršau .
    Šiuo metu vėl praktikuoju joga prisimenu viska ko buvau ismokusi anksciau. Jaučiu nauda ir manau kuo toliau tuo nauda bus didesne, tiki reikia ryžto, valios ir didelio didelio noro pasveikti 🙂 , to visiems ir palinkėčiau nepasiduoti ir niekada nenuleisti rankų

    • Sveika, Vilte,
      Labai kvieciu tave prisijungti prie jogos uzsiemimu. Manau, kad jogos praktikoje labai svarbu patyres mokytojas. Jei nori, gali man parasyti i el.pasta info@atskleisksave.lt. Ar tikrai manai, kad savo liga gali iveikti viena?
      Nuosirdziai,
      Gintare

  5. Sveika,Gintare,anoreksija serga mano dukra,jai16metu,labai noreciau prisijungti prie jogos uzsiemimu.Kada tai butu galima?Ir kur?Labai aciu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s