Pasakoja bluesky: neįkainojama dovana sau.

Nauji metai man visada yra pradžia kažko naujo. Anksčiau prisiplanuodavau, kiek kilogramų noriu numesti, kokios sportiškos figūros sutiksiu kitus metus, kaip mano gyvenimas po pasikeitimų taps rožinis ir saldus. Galbūt net, sakyčiau, visi planavimai ir sukosi apie svorį bei išvaizdą. Tikriausiai čia sutapimas, bet šių metų pradžia man davė naują suvokimą, kuris aplankė mane po daugelio daugelio metų. Šis straipsnis laukė savo eilės. Nors norėjau juo anksčiau pasidalinti, bet jaučiau, kad reikia palaukti, kol pokyčiai šiek tiek susigulės, kad tai nėra vienos dienos apšvitimas. Taigi atėjo laikas.

Kalėdos praėjo šauniai su pirmu mažu persivalgymu. Labai džiaugiausi ir didžiavausi savimi. Bet po jų atėjęs savaitgalis smogė man su kaupu. Persivalgiau ir sustoti negalėjau. Žinoma, prasidėjo nuo to, kad jutau nuo pat ryto didelę įtampą, daug rūkiau, o vakare man smogė ir persivalgymas. Pradžioje guodžiau save, kad tai tik viena diena. Po to, kad dvi dienos. Trys dienos. Keturios dienos. Kaltė buvo neapsakomai didžiulė. Ir nors buvo metų pradžia, manęs nė kiek niekas nedžiugino, nes jaučiausi siaubingai kalta ir nusidėjusi. Visi jausmai ir beviltiškumas vis labiau kaupėsi viduje, aš buvau nuo visko pavargusi ir nieko nebenorėjau. 

Susivokti ir atrasti, kas dedasi su manimi padėjo šokio terapija. Tema buvo “Įtampa kūne“. Ten aš pratrūkau, nes juk tai – mano nuolatinis palydovas. Sakiau, kad nieko nebenoriu, noriu viską ištrinti, ką žinau apie svorio metimą. Žinių užtektų knygai parašyti, o veiksmuose nieko nėra. Ir suvokiau vieną dalyką: aš visiškai nepažįstu savo kūno, man jis visiškai svetimas, tarsi aš baigčiausi ties kaklu, o visa kita yra tiesiog pridėta. Mintys skriejo viena paskui kitą ir sau pasakiau: tu tiek metų stengiesi žiūrėti į svorio metimą, valgymą, bet nė kiek nepažįsti savo jausmų, tavo kūnas tarsi atskira valstybė, tai nejaugi manai, kad numetusi kad ir dvidešimt kilogramų jausiesi kitaip? Svėrei mažiau, kas iš to. Viskas bus taip pat: svetima, nepažįstama ir apgailėtina. Ir tada pasijutau, kad gaudau vėjus laukuose. Grįžau visa sumišusi namo, ryte atsikėliau sumišimo pilna.

Terapiją vedusi psichoterapeutė pasakė, kad pati uždaviau ir klausimus, bet kartu atsakiau į juos. Tereikia į save įsiklausyti. Paėmiau tušinuką, popieriaus lapą ir ėmiau dėstyti mintis bei teiginius. Išvada atėjo tokia nedrąsi, toks balselis vos girdimas: AŠ NEBENORIU MESTI SVORIO. MAN GANA. Siekiau to n metų, dietos – persivalgymai – dietos, ir kur tai mane atvedė? Į patį didžiausią svorį, kokį turiu? Į savo kūno nepažinimą bei ignoravimą? Į nuolatinę įtampą, nes gaudau vėją laukuose? I’m done! Tai buvo tarsi “aš turiu teisę gyventi!“. Pradžioje pati negalėjau patikėti tuo, ką sakau, nes juk šia idėja gyvenau daugiau nei dešimt metų, diena iš dienos, nuo ryto iki vakaro. Vidus džiaugėsi, bet smegenys nelabai suvokė.

Jūs net neįsivaizduojate, KIEK man pastangų prireikė tai ištarti ir sau pripažinti. Taigi pasakiau sau: valgysiu ką norėsiu, stengsiuosi nepersivalgyti, bet svoris nukris, tai nukris. Nenukris – būsiu laiminga tokia, kokia esu. Jei sportuosiu – tai dėl geros savijautos, ne dėl sudegintų kalorijų. 

Pamenu, kaip aš pykdavau, kai man sakydavo mano psichoterapeutė, kad gal aš visai nenoriu mesti svorio. Matyt žiežirbos lakstydavo iš akių. Kaip?? Tai ką siūlot? Likti tokiai, kokia esu?? Ne, koks siaubas! Po kiek laiko pasakiau: va, dabar esu pasiryžusi ir lapus pildyti išsakyti jausmams, ir stengtis kuo labiau išjausti neigiamus jausmus nesukant prie šaldytuvo. Nepatikėsite, bet dingo didelė įtampa. Nebereikia man paskutinės vakarienės (dabar dar gerai pavalgysiu, o nuo rytojaus būsiu gera), nes juk laikysiuosi valgymo planelio, nebėra draudžiamų maisto produktų, juk jei draudi, dar labiau nori. Tam, kad nekiltų pagundų, svarstyklės kažkur paslėptos. Ar norisi persivalgyti? Nesąmoningai. Bet stengiuosi save pagauti tame momente ir paklausti, ar tikrai aš noriu dar. Tada dažniausiai įrankiai padedami į šoną. Skaitau, ką rašau ir skamba neįtikėtinai…

Šių metų pradžia atnešė man pačią didžiausią ir nuostabiausią dovaną. Įsivaizduoju, kad sunku patikėti. Man sunku, ką kalbėti apie aplinkinius. Bet su kiekviena valanda ir diena jaučiuosi vis labiau užtikrinta. Aš puikiai suvokiu, kad esu su viršsvoriu, kad bus gerai, jei svoris kažkiek sumažės, bet jei ne – nebesiruošiu savęs kankinti. Jei kas man būtų pasakęs, kad kada taip galvosiu, matyt tik pirštu prie smilkinio būčiau pasukiojusi. Viskas įvyko ne šiaip sau. Jei ne terapijos, nežinau, kur būčiau dabar. Ir prie išvados nebūčiau priėjusi jau vien dėl to, kad nė kiek nesiklausiau savo kūno. O pasirodo, tai padarius, atrandi stebuklų. Meldžiu tik vieno: kad užtektų jėgų ir stiprybės dovanos išsaugoti šį stebuklą.

Labai labai norėjau su Jumis tuo pasidalinti, tikiuosi, suprasite tai, ką norėjau perduoti. 😉

Su meile,
Bluesky

Įrašo “Pasakoja bluesky: neįkainojama dovana sau.” komentarų: 14

  1. Labai džiaugiuosi už Tave. Tai turbūt kol kas vienas didžiausių gyvenime sprendimų. Ir labai gera skaityti, jog tai nėra momentinis nušvitimas, o Tu tokiomis mintimis gyveni jau kurį laiką. Didžiausios sėkmės atrandant savo kūną!

    • Ačiū Tau 🙂 Keistas jausmas, kai atsikeli, ir va dar šiandien pasikeitimas yra, kitą dieną žiūri, kad nedingo, dar kitą – vėl nedingo 😉

  2. Šaunuolė, labai džiaugiuosi už tave. Manau, kad tai pats teisingiausias kelias, kuriuo turėtų eiti merginos, sveikstančios nuo vs. Juk tik tada, kai dingsta noras mesti svorį, kai nebėra ribojimo, savęs kankinimo ir draudimų, tu pradedi kitaip žiūrėti į maistą, sportą, save ir pagaliau į gyvenimą. Sėkmės tau, nepaleisk šios dovanos! 😉

    • Pradžioje dingsta įtampa ir atsiranda palengvėjimas. Tampa lengviau su savimi išbūti ir nėra tos būtinybės kuo greičiau keisti save, nes tokia negaliu išbūti. Aišku, jausmai ir išgyvenimai visai kas kita.

  3. Tikros laisves dvelksmas iš tavo kiemo 🙂
    Priimti savo natūralų svorį yra nelengva, bet tai tik iš pradžių. Aš be svarstyklių jau apie porą mėnesių ir tikrai nesigailiu. Dar sunku parodyti pasauliui savo apvalias kojas …. 🙂 bet sijonai ir suknelės iki kelių ir truputi virš kelių atsirado garderobe, be sąlygų kad vilksiuosi tik tada, kai busiu liekna. Vis dar norisi pasitaisyt sijoną žemiau, bandyt paslėpti pilvą, bet sakau sau: ištiesk nugarą, aukštyn galvą ir pirmyn su visu tuo kas esu. Bjaurusis ančiukas gyvena tik mūsų galvose, o norėčiau IKI GALO patikėti, kad esam nuostabios gulbės!
    Gerai, kad intensyviai vaikštai į terapijas, būtų įdomu sužinoti kur lankaisi.
    Tikiu, kad tau užteks jėgų ir užsispyrimo pasiekti savo tikslą.

    • Kaip niekad jaučiuosi laisva ir galinti būti tokia, kokia esu 🙂 Nesunku valgyt prie kitų žmonių, atrodo, noriu, ir valgau, ir ką jūs man? Anksčiau kiekvienas kąsnis strigo burnoje, kai valgiau ne namie, nes juk aš esu stambi, jaučiausi kalta net obuolį valgant. O dabar nekreipiu dėmesio. Ir net nežiūriu, ar žvilgsniai yra, ar ne, nes kiti gal ir pažiūrės, apkalbės, vėliau pamirš, o man gyventi su savimi. Nepatinka, tai tegu nežiūri.

      Dėl svarstyklių, tai pats geriausias dalykas išvis nesisvert. Jei dabar pasisverčiau, nežinau, gal atsirastų vėl senų minčių, dėl to nežinau, kiek sveriu, ir ramu 🙂 O patikėjimas, kad esam gražios tokios, kokios esam, matyt po ilgesnio laiko ateina.

      Parašyk man į el. paštą bliuskaj@gmail.com, nes forume nenoriu skelbtis, kur ką tiksliai lankau 🙂

  4. Sveikos Merginos,
    skaudu man skaityti visas Jūsų istorijas ir tas kovas su savimi, tačiau labai džiaugiuosi, už kiekvieną naują Jūsų suvokimą ir augimą. Taip, mes kūno visai nepažįstame, daugelis, ne tik tie, kurie oficialiai pripažįsta sergantys VS. Mes jau bent pripažįstame, kad kažkas negerai… Ir daugelio kitų problemų priežastis yra ryšio ne tik su savo kūnu, bet ir su savo vidiniu pasauliu neturėjimas. Mes esame viena – mūsų kūnas, protas, emocijos, norai, troškimai… ir vidinis Aš, šaukiantis meilės ir dėmesio.
    Aš planuoju rinkti grupelę norinčių pamėginti jogos praktikas. Joga man padėjo susidoroti su VS, atrasti ryšį su savo kūnu ir protu bei vidumi. Tai kelias sunkus, bet užtikrintas, man jis truko ir trunka jau 8 metai. Dėl šios svajonės padėti kitiems ir kitoms, klaidžiojantiems savyje ir kenčiantiems nuo VS, daug ko atsisakiau…
    Taigi Merginos, kurios nori padėti sau ir iš tiesų išmokti įsiklausyti į natūralius savo organizmo poreikius, pamiršti žodžius “dieta-persivalgymas-depresija“, rašykite man. Norėčiau surinkti grupelę merginų, su kuriomis mėgintume dirbti ir keistis, mokytis pažinti save ir nepalikti viena kitos gijimo kelyje, dalintis patirtimi ir visa kuo. Nuoširdžiai Jūsų, Gintarė 🙂 Lauksiu Jūsų pageidavimų.

  5. Įdomu skaityti tavo patirtį 🙂 pati jau metai lankau psichoterapijas, kiek kalbame apie svorį, valgymo sutrikimus, tai valgymo sutrikimai atsiranda tik šeimose, kur yra daugybė problemų, ir tai yra vaiko gynyba, kaip sakė mano terapeutė, labai labai stipri psichologinė gynyba, kuri padeda vaikui išgyvenančiam skaudžius dalykus išgyventi, kai negali kontroliuoti aplinkos (tėvų, santykių ir pan) pradedi kontroliuoti svorį :). Pastovus persivalgymas yra savęs žalojimas (žinoma pasąmoninis), dažnai klausiu savęs kodėl savęs nemyliu, kodėl save žaloju. Ar jūs gilinatės į vaikystę, į patirtas traumas, neišjaustą skausmą? gal to ir nepamini savo dienoraštyje, bet to labai pasigendu jame 🙂 juk valgymo sutrikimai maskuoja kitas problemas, TAS tikrąsias problemas, dėl kurių jie ir atsiranda, nemokėjimas išbūti su jausmais tik labai maža dalis viso katilo, o kur visa kita?:)

    • Be abejo, kad VS yra šalutinis reiškinys. Per terapijas apie svorį ir mitybą beveik nekalbu, tik jei turiu kuo pasidalinti, atradimais, o galbūt kilusiu alkiu, kas irgi kažką reiškia. Jei nedaryčiau pokyčių, vs matyt būtų toje pačioje vietoje ir nejudėtų. Bet visus vidinius išgyvenimus apie šeimą ir santykius pasilieku sau, nes tai bent jau mano atžvilgiu yra per daug asmeninis dalykas tam, kad dalinčiausi forume. Taigi šiuos dalykus pasilieku sau, savo dienoraščiui ir terapijoms. Dienoraščiui pasilieku dalykus, kuriais noriu pasidalinti, susijusiais tiesiogiai su vs. 🙂

      • Ačiū už atsakymą ir stiprybės, šiame sveikimo kelyje, kuris tikrai sunkus ir ilgas :)*

  6. Padvejojau keletą minučių ar kažką rašyti. Bet vis gi nusprendžiau kad laikas kažkam pasisakyti. Čia susirimavo netyčia, tikrai. Skaitydamas tavo rašliava pajaučiau kažką artimo širdžiai, o ir šiaip gražiai parašyta…

    Visų pirma, tai man niekas niekada nėra diagnozavęs jokio valgymo sutrikimo ir aš net nesu niekam kitam apie savo “nuotykius“ sakęs, Nors iš manęs kartais pasityčioja sesuo ir dėdė, sakydami kad aš anoreksikas. Bet jie juokais, tampo mane už ūsų dėl mano dietų. Kadangi jų nuomone man nėra ką mesti, o aš atrodau jomis šiek tiek apsėstas. Tik nemanau kad jie supranta KAIP DAUG apsėstas. Matyt moku gerai slapstytis, nes jau nepamenu tokios dienos kuri nebūtų buvusi diktuota maisto.

    Kaip turbūt ir su kiekviena adikcija, viskas prasidėjo nuo menkų dalykų. Pradėjau šiek tiek daugiau kreipti dėmesį į tai ką dedu į burną, kartais pasportuoti. Svoris pradėjo šiek tiek kristi, mačiau pokyčius ir veidrody. Jaučiausi labai gerai! Bet su laiku žiūrėdamas į veidrodį pradėjau būti vis labiau nepatenkintas, tai per daug lašinių kažkur, tai per mažai raumenų.. O ir progresas buvo per lėtas. Sumažinau savo dienos maisto normą iki kelių šaukštų košės ir puodelio daržovių. Svoris pradėjo kristi neįtikėtinais tempais. Bet to buvo negana. Nors ir visada mėgau išeiti pasivaikščioti bent pusvalandžiui į dieną, paverčiau tai į ginklą deginti kalorijoms. Nusprendžiau prisiversti nueiti 20 kilometrų į dieną. Jau po kelių dienų mano pėdos buvo puslėtos, o kojos medinės.

    Buvau išsekęs, ir fiziškai, ir psichologiškai. Tada atradau tokį dalyką kaip cheat meal! Kaip smagu! Nusprendžiau vieną kartą į savaitę sau leisti pasigardžiuoti kažkuo nesveikesniu ir suvartoti didesnį maisto kiekį. Jau patį pirmą kartą suvalgiau maždaug dviejų dienų maisto normą. Ir ne todėl kad planavau, bet todėl kad mane apėmė kažkokia ekstazė. Kitą dieną jaučiausi kaltas ir žinoma bent vieną ar dvi dienas po to turėjau NIEKO nevalgyti, kad galečiau sau atleisti už šitą “nuodėmę“. Ir visai ne už ilgo mano vienas nedietinis valgis pavirto į dienas ir dienas maisto kimšimo. Į dieną sugebėdavau susikimšti iki 10 tūkstančių kalorijų. Už kurias aišku paskui turėjau kompensuoti badavimu ir fiziniu darbu.

    Nebežinau ką daryti, nežinau kur kreiptis… Nematau išeities. Nebekontroliuoju savęs. Net nežinau ko tikiuosi iš šito pasisakymo. Gal tiesiog noriu su kažkuo pasidalinti, nusimesti kažkiek to svorio nuo pečių, kad ir kaip savanaudiškai tai skamba.

    ~ Cheers

    • Sveikas Moonlit.

      Džiugu, kad čia parašei. Gal nieko reikšmingo neįvyks, bet pasidalinus ta našta, kurią vienas tempi, tampa bent dalele lengviau. Nes tos mintys ir būsena tampa nepakeliama. Be to, rašant gali pats save suprasti geriau ir sudėlioti mintis. Ir man tai nė kiek neskamba savanaudiškai. O kaip tik padarei žingsnį, pasidalindamas savo mintimis bei jausmais.

      Valgymo sutrikimą retai kada pastebi artimieji, nes mes puikiai mokam tai slėpti ir maskuotis. Jie mato, kad esi lieknas, dėl to ir patraukia per dantį, nes nežino, kaip rimta tau visa tai yra. O jei kai kurie ir žino, vistiek elgiasi taip pat, nes net nesupranta, kad tai liga ir laiko tai prasimanymu.

      Tavo persivalgymas yra natūralus organizmo atsakas į badą. Kaip sakei, buvo laikas, kai suvalgydavai keletą šaukštų košės ir daržovių indelį. Ribojimas sukelia persivalgymą. Pamenu, stengdavausi laikytis griežtos dietos, vėliau taip pasileisdavau, kad maža nepasirodytų. O kur dar su viskuo atkeliaujanti kaltė. O tam, kad kaltę išpirkti, vėl laukia dieta arba kaip tavo atveju badas. Kai nebesistengiu savęs riboti, tada dingo ir persivalgymai. Bet iki to buvo ilgai eita. Ir kad ir kiek mestum svorį, vistiek nebus gana, nebus tos ribos, nes būsi vis nepatenkintas, vis atrasi prie ko prikibti.

      Iš to, ką parašei, skamba kaip tikrų tikriausias valgymo sutrikimas. Ir tikrai nuoširdžiai suprantu tavo beviltiškumą, nepaliaujamas mintis apie mitybą bei nežinojimą, ką daryti. Būdų tikrai yra. Ir ne vienas. Klausimas, ar tu juos matai ir kaip pats elgsiesi. Nes niekas sunkaus kelio už mus neįveiks (bet kaip verta). Tik mes. Jei aš kažko nemaišau ir neklystu, VSC yra skyrius, kur guli vaikinai su valgymo sutrikimais.

      • Moonlit,
        panašu, kad valgymo sutrikimą tikrai turi ir jis Tau tikrai nepadeda gyventi. Siūlyčiau nedelsti ir kreiptis į Valgymo sutrikimų skyrių Vilniuje (Vasaros 5 komplekse).
        Suprantu, kad gali būti nejauku, nes mūsų visuomenėje kažkaip labiau priimta kalbėti apie VS sergančias merginas, tačiau čia kaip su tuo idiotišku posakiu, kad neva vaikinai neverkia. Vaikinai/vyrai nėra kažkuo itin kitoniški nuo moterų, o grožio kulto manijos apimtame pasaulyje jie tampa lygiai tokiomis pat aukomis, kaip ir merginos/moterys.
        Valgymo sutrikimų skyriuje (iš pradžių – konsultacinėje poliklinikoje) turėsi galimybę iš pradžių savo sutrikimą aptarti su psichoterapeutu, kuris ir nustatys diagnozę (nors panašu, kad čia netipinė anoreksija) bei pasiūlys, kaip suimti ligą už kasų, kuria linkme judėti siekiant sveikatos.
        Valgymo sutrikimų skyriuje atskiro skyrelio vyrams nėra, tačiau jie visuomet guldomi į atskirą palatą, ir jau ne vienas yra gulėjęs, o personalui ir besigydantiems kolegoms visiškai nesvarbu lytis – kiekvienas gula su tuo pačiu tikslu, pasveikti.
        Laikykis, sėkmės.

  7. Sveikas,
    labai džiaugiuosi, kad parašei, svarbu sau tai pripažinti ir patikėk, yra išeitis iš to, tik kuo greičiau pradedi imtis dirbti su šia liga, tuo geriau. Aš planuoju greitu laiku pradėti vesti jogos užsiėmimus, sergantiems VS, taip pat norėčiau suburti pastovią grupelę, kurioje galėtumėme dalintis savo nuopoliais ir pasiekimais, palaikyti vienas kitą ir būti atviri – kaip ir palaikymo grupę. Šia liga sergant kaip niekad svarbu dalintis, kas vidujevyksta, ir neužsisklęsti. Siūlau perskaityti mano istoriją, patalpintą šiame bloge.
    Jei radai, kažką artimo joje, jei nori pamėginti sau padėti, būtinai parašyk info@atskleisksave.lt. Nenorintiems dirbti grupelėse, planuoju pasiūlyti individualius užsiėmimus. Galiu pasakyti, kadangi ėjau per šią ligą sunkiai ir daug iškentėjau, kiekviena istorija suspaudžia man širdį, nes žinau, patyriau, kokios kančios yra kai negali niekur pabėgti nuo savęs, kad ir kur beeitum, kai jautiesi per silpnas save suimti į rankas ir jautiesi vienišas…
    Turiu nuoširdų norą padėti, nes supratau, kad aplinkui trūksta ir kitokios pagalbos bei palaikymo sergantiems VS nei yra teikiama gydymo įstaigose, o juk ne visi turi galimybę ir nori į jas kreiptis.
    Stiprybės ir tikėjimo 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s