Little girl patirtis: mažai mergaitei laikas užaugti

Kartais imu galvoti, kad anoreksija, mano atveju, tai maža mergaitė tūnanti manyje. Kol ji neužaugs ir nesupras, kad yra nebe mažytė, o suaugusi moteris, tol ir anoreksija niekur nedings. Skamba keistokai? Bet tai tiesa.

Pradedant nuo pradžių, reikėtų sugrįžti į vaikystę. Tai supratau po terapijų VSC, kuriose gilindavomės į jausmus ir bandydavom suprasti, kas mus slegia, kodėl mes elgiamės taip, o ne kitaip, ir panašiai. Tada ir suvokiau, kad esmė glūdi ne kur kitur, o manyje. Supratau, kad manyje tūno mažas vaikas, kuris nenori užaugti.

Gerai pagalvojus, neturėjau gražios vaikystės. Namuose pastoviai vykdavo barniai. Mama didžiąją dalį mano vaikystės sirgo depresija, todėl būdavo liūdna, pikta, nenorėdavo su mumis (manim ir broliu) bendrauti, o tėtis apskritai ne šeimos žmogus, toks jausmas, kad mes jam mažai terūpėjom. Kadangi tėvai pykosi, mes labai dažnai kraustėmės iš vienos vietos į kitą. Gyvenom ne itin pasiturinčiai, todėl tekdavo išgirsti patyčių dėl aprangos, kas mane labai skaudindavo. Maža to, vaikai tyčiodavosi iš mano atlėpusių ausyčių. Tokia ir buvo mano vaikystė… Manyčiau, nelengva ir daug džiaugsmo nekelianti.

Bet iš kur anoreksija? Visada buvau mažytė, smulkutė ir miela mergaitė. Net nežinau, kodėl visa tai prasidėjo. Na, bet visko pradžia buvo tikriausiai paauglystė. Pradėjus bręsti, kaip ir turėtų būti, truputį papilnėjau, išryškėjo klubai ir kitos moteriškos detalės. Tai man labai nepatiko, nepriėmiau savęs tokios. Maža to, mano aplinkoje buvo draugių, kurios laikėsi dietų. Jau nuo 12 metų ėmiau domėtis dietom, alinti save, stengdamasi valgyti kuo mažiau ar išvis nevalgyti, sportuodavau… ir užsiiminėdavau begale kitų kvailų dalykų, kurie lydi mane visą gyvenimą.

Dietos, sportas, badavimas – visa tai tik tam, kad numesčiau svorio. Esu normalaus sudėjimo, daug kas sako, kad liekna, kad mano graži figūra, bet man tai nė motais. Juk aš taip nemanau… Negaliu savęs priimti tokios, kokia esu. Noriu būti liekna, labai liekna. Mane apėmęs toks jausmas, kad jei būsiu kuo lieknesnė, kuo mažesnė, mane visi labiau mylės, manęs labiau gailės, atkreips dėmesį… Bet iš tiesų tai vaiko mintys, kuris neduoda man užaugti. Man jau 20 metų, bet, pasirodo, aš vis dar noriu būti vaiku, kuriuo visi rūpinasi ir beatodairiškai myli. Prie to prisideda ir tėvai, kurie nenori suprasti, kad aš jau užaugau. Jie labai nenorėjo paleisti manęs iš namų, kai važiavau mokytis, nuolatos kartoja, kad aš jų mažoji coliukė ar pagrandukas;)

Nežinau kaip, kokiu būdu galiu priversti savo mažą megaitę užaugti, bet manau, kad jau pats laikas jai pasitraukti iš mano gyvenimo ir leisti man būti savimi. Būti tuo, kuo esu.

Little girl;)

Įrašo “Little girl patirtis: mažai mergaitei laikas užaugti” komentarai: 4

  1. Sveika Little girl, skaitau tave su tokia šypsena veide, taip nori pabėgti nuo mažos mergaitės gyvenančios tavyje, bet pasivadini “maža mergaite“. Tai tik įrodo, kaip stipriai tu įsikibusi į ją ir negali jos paleisti. Manau visos sergančios VS turim tą mažą vaiką savyje, nes VS neatsiranda taip iš niekur, tai vaikystėje patirtų skriaudų pasekmė. Fiziškai mes užaugame, bet tas vaikas taip ir lieka mumyse vis tikėdamasis, pakeisti, ištaisyti tai, kas buvo negerai vaikystėje. Ir kol mes gyvename tokioje iliuzijoje, kol neišgyvename jausmų, kuriuos užslopinome vaikystėje, tol tas vaikas gyvena mumyse ir tuo pačiu turime VS.

  2. Ir dar, norėjau palinkėti, kad rastum būdus išgyvent jausmus, o kai tai pavyks, pasitrauks ir VS. Sėkmės tau ir stiprybės 🙂

  3. Na, bet nepatenkinti iš vaikystės poreikiai gali dar ilgai “šaukti“. Gali bandyti juos patenkinti iš kitų žmonių: dėmesys, meilė ir pan. Bet manau iš vidaus niekada nebus ištrintas noras atstatyti gerus, tinkamus ryšius su tėvais. Gal truputį kvepia noru pakeisti kitą žmogų, bet, ne apie tai dabar. Visgi verta daryti viską kas nuo mūsų priklauso kad tas šiltas ryšys atsirastų, kad ir mums užaugus, t.y. puoselėti pokyčius savyje. Kartais, pasikeitus santykiui iš vienos pusės, keičiasi ir kita. Nebūtinai, bet pabandyti verta. Labai gerą knygą skaičiau, kuri man padeda iki šiol, “Pykčio šokis“, rekomenduoju.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s