Kaip ir suprantate, šį kartą kalbėsiu apie norą. Be kurio nieko negali būti, tik atsitiktinumai. Noras pasveikti nuo VS. Noras sportuoti. Noras dirbti. Noras. Noras. Noras.
Nuo pat paauglystės, kada griebiausi įvairių dietų ir lieknėjimo, maniau, kad sportas yra privalomas dalykas. Sportuoti būtina, nes kitaip tu visuomenėje atrodysi kaip apsileidėlė, bevalė, pasmerktoji,
nevykėlė ir t.t. (galėčiau vardinti ir vardinti, bet manau ir taip puikiai supratote). Kitaip negali būti, REIKIA. Aš esu stora, o visi stori žmonės turi kažką su tuo daryti ir sportuoti. Antraip būsiunurašyta ir bevalė, lūzerė. O aš gi tokia nenoriu būti. Ir net nemąstau, ar aš norėčiau sportuoti, vieninteliai žodžiai MAN BŪTINA. Ir tada toks jausmas, kad kaip koks prižiūrėtojas verčia tave sportuot, o tu vis randi priežastį, kaip to nedaryti. Bet kai yra privaloma, nebelieka vietos norui. O tai ir yra pagrindinis variklis. Šią savaitę supratau, kad nei velnio nieko aš neprivalau. Turiu teisę į nesportavimą. Rodos, atidaryčiau langą ir išrėkčiau “Aš galiu ir nesportuot!!! Tai tik mano reikalas, niekieno daugiau“ (čia matyt jau per tiek laiko susikaupė, kad išrėkt norisi). Kaip maža mergaitė džiaugiausi šiuo atradimu. Į dieną po kelias dešimtis kartų sau primindavau su šypsena, kad aš neprivalau, aš visiškai neturiu sportuot. Tai mano pasirinkimas. Ir kai suvokiau, kad neprivalau, va tada ir galima pagalvot apie norą. Ar aš noriu sportuoti, nes šiaip
neprivalau? Atleiskit už pasikartojimus, bet negaliu kitaip. Taip norisi visa tai pabrėžti.
Kitas dalykas yra planavimas kažką daryti. Planavau, planavau, iki šiol planuoju, kaip aš puikiai sportuosiu, bet realiai gal pora kartų sportavau apie mėnesį (tai buvo ilgiausias laikas. gėda.). Bet
kažkodėl jaučiuosi taip pavargusi nuo to, kad toks jausmas, kad sportuoju dešimt metų, o rezultatų nėra. Tai planuoju, bet atrodo, kad niekas ir nepasikeis, jei sportuosiu. Kiek galima?? Ačiū mano puikiąjai psichoterapeutei, kuri man atvėrė akis: “Tu tiek kartų planuoji mintyse, kaip sportuosi, kad atrodo, kad taip ir buvo iš tiesų, dėl to atrodo, kad kiek kartų bebandytumei, vistiek nieko neišeis“. Negaliu nesutikt. Taip, taip, aš planuoju, bet nieko nedarau. Jei kažką daryčiau gal nebūtų tokio nuovargio ir nusivylimo. Na, bet bent jau supratau iš kur tas rankų nuleidimas ir jausmas, kad kad nieko neišeis.
Noras yra visa ko pradžia. Jei nori, randi šimtą būdų tai įgyvendinti, jei nenori – šimtą priežasčių to išvengti. Kai sergame VS, kada pradedame sveikimo kelią? Tada, kai nebenorime tokios situacijos ir esame pasiryžę keistis ir daryti kažką kitaip, nes norime pasveikti. Randi jėgų atsikelti po suklupimo. O jei nieko nenori keisti, nieko ir nebus. Arba nori, bet nepakankamai. Supykau ant savo psichoterapeutės, kai sakiau jai, kokia aš beviltiška, kad nesugebu numesti kokių 10 kg. Ji pasakė, kad šiaip paėmus tai nėra labai didžiulis skaičius. Gal nepakankamai nori? Aš?? Ką ji čia kalba?? Nepakankamai noriu? Aš gi kaip noriu, tik man neišeina… Bet persivalgant nelabai ką ir įmanoma pakeisti. Arba su padrika mityba.
Taigi kiekvienas galim savęs paklausti, ko aš iš tiesų noriu? Ar aš noriu pasveikti nuo VS? Jei taip, ar aš pasiryžęs keisti mitybą, rasti būdų išgyventi jausmus, suklupti ir vėl keltis? Kartais padės suvokimas, kad neprivalai kažką įrodyti sau ar kitiems. Esi laisvas ir gali rinktis, ko nori. Atraskime tuos norus savyje ir klausykime savo vidaus. O jei ir nenorime, priimkime tai. Gal man visai nereikia to šiuo metu, gal ateityje ir norėsiu, bet šiai dienai man gerai taip, kaip yra.
Nežinau, ar pavyko, bet labai norėjau pasidalinti keliais atradimais(man taip visuomet būna, kai kažką atrandu, jau galvoju, būtinai reikia pasidalint, jei man padėjo, gal kam kitam taip pat padės ir nereiks tiek daug ieškojimų), kurie man padėjo: noras yra pagrindas, be jo nieko nebus, štai dėl ko daugelis dalykų mano gyvenime neįvyko, ir kitas dalykas tai, kad kai mintyse mes planuojame, įsivaizduojame, kad kažką darome, po to ir priimame tai ir tai mus stabdo nuo realių veiksmų, nes gaunasi, kad mes nuo to jau esame kaip ir pavargę. Sportą paėmiau kaip pavyzdį, bet tai galima pritaikyti daugelyje dalykų mano gyvenime. Pagaliau jaučiu radusi raktą, atrakinantį duris į veiksmų šalį.
Atėjo nauji metai. Nauji metai – nauji ratai. Palinkėsiu to paties Jums kaip ir sau: neprisiplanuokite daug dalykų, kurių imsitės nuo sausio 1 dienos. Niekas nepasikeis suspragsėjus pirštais ir atvertus naujų metų kalendorių. Linkiu būti šiek tiek geresniais už tuos, kuo buvote 2012 metais.
Taip pat noriu padėkoti visiems, kas skaitote, kas komentuojate, kas skiriate laiko paskaityti mano mintis, kas randate kažką artimo ir susimąstote ir ką dar rasite ateityje. Mano širdis šiandien dainuoja ir tyliai braukiu džiaugsmo ašarą, nes suprantu, kad mano misija ir vizija veltui nenueina. AČIŪ AČIŪ AČIŪ! : )
Su meile,
bluesky (bliuskaj)
Valgymo sutrikimai 
Su naujais metais ir tave! O aš tau noriu padėkoti, kad rašai ir daliniesi savo mintimis ir išgyvenimais. Bent jau man jos padeda ir save labiau suprasti ir kaikuriuos žingsnius padaryti. Nesmerkti savęs taip stipriai už parklupimus, o eit ir stotis, nes žinau, kad nesu tokia viena, kad daug tokių merginų, moterų kovoja su tuo pačiu ir kad kiekvienos išsakyta sveikimo patirtis prisideda ir prie mano sveikimo.
Ir tas nuovargio ir nusivylimo jausmas toks pažįstamas, tiek sykių aš mintyse metu svorį, kad tikriausiai jau nuo tų minčių ir pervargau, ir kaip esu su antsvoriu, taip ir esu… Gal tikrai, to noro per mažai, bet mano reakcija lygiai tokia pat būtų, kaip per mažai, juk aš taip noriu, taip svajoju, taip stengiuosi išlipti iš VS, bet dabar rašydama suvokiu, kad dar nesu radusi būdų išgyvent savo jausmus, nes persivalgymų vis dar pasitaiko. O gal tam dar nepasiruošusi susitikt akis į akį su savo jausmais ir nuo jų vis bėgu ir bėgu???…. Tiek daug klaustukų, į kuriuos atsakymus turiu atrasti pati, niekas to už mane nepadarys.
Na tiesą sakant pas mane tik dabar ateina vidinis noras išbūti su jausmais ir jaučiu, kad noriu juos išgyventi, nes supratau, kad niekur aš nuo jų nepabėgsiu.
Mėta, o kaip tu stengies išlipti iš VS? Dėl persivalgymų, tai jie staiga niekur nepranyksta. Jie kartojasi, bet su laiku mažėja. Net ir nesergantiems būna persivalgymų (:
Sunkiausias gyvenimo tarpsnis buvo tas, kai nesupratau, kas su manimi vyko, persivalgymo priepuoliai kartodavosi kasdien, ištisomis savaitėmis, vienu žodžiu buvo taip: dabar aš persivalgau, netrukdykite manęs. Visa tai nurašydavau valios neturėjimui, kokia aš bevalė, niekam tikusi ir t.t, kad nebegaliu susiimti, nors prieš tai, po gimdymo buvau numetusi 25 kg skaičiuodama kalorijas (tuo metu tikrai nebuvau super liekna 1,75 ūgiui mane tenkino pasiekti 74 kg.). Atsipeikėdavau jau kažkiek priaugusi svorio, tada visokie badavimai po kelias dienas tik su vandeniu, tada vėl persivalgymai ir taip užburtas ratas tęsėsi, o mano svoris vis didėjo… Susigaudyti, kad segu VS padėjo viename forume Ingos komentarai apie juos. O tada ir prasidėjo tas mano lipimo aukštyn kelias, perskaičiau knygą “Kaip įveikti pastovų persivalgymą“. Pradžia tikrai buvo sunki, nieko man nesigavo su tais rašymais, kiek maisto suvalgau, kokios emocijos tuo metu ir t.t. Dar vėliau gavau maitinimosi planelį, tada pradėjau reguliariai maitintis ir turėjau suvokimą, kaip turi atrodyti porcija. Šitas žingsnis labiausiai padėjo sumažinti persivalgymus, bet gyvenimas nestovi vietoje, ne visada jis būna gražus, patyriau didžiulį stresą, kuris mane vėl įklampino į persivalgymus. Po kažkiek laiko vėl stojausi, bet mintyse vis kirbėjo, kad yra kažkas, ko aš nesuprantu, negaliu paaiškinti, kodėl tie persivalgymo priepuoliai kartojasi, kai atrodo, kad gyvenimas teka visai normaliai, jokių stresinių situacijų nepasitaiko. Vis dar galvojau, kad esu pajėgi susitvarkyti viena, bet atėjo diena (ir tai nebuvo pats juodžiausias periodas), kai supratau, jog viena tikrai nesusitvarkysiu, reikia pagalbos iš šalies. Ilgai laikiau telefoną rankoje, kol pagaliau pasiryžau paskambinti psichologei, susitarti dėl konsultacijos. Jau penkis mėnesius lankausi pas ją. Tai buvo geriausias žingsnis kokį aš tik galėjau padaryti. Vėl pradėjau rašyti dienoraštį, kurį buvau pamiršusi ir apleidusi, nors rašiau jį nuo vaikystės. Pagaliau leidžiu sau verkti, kai užplūsta emocijos. Jau kai jaučiu, kad gali prasidėti priepuolis, esant galimybėj einu iš namų arba užsiimu namų ruoša. Pradėjau daugiau skaityti, megzti, užsiimti tuo, kas man patinka. Kartais būna tikrai sunku, bet po biški, po biški, tikiu, kad viskas susitvarkys.
Na ir išsiplėčiau, na bet rašymas irgi terapija ar ne:)
Mėta, skaitau ir neatsistebiu, kiek tu DAUG dalykų jau darai dėl savęs 😉 Ir dienoraštį rašai, ir užsiimi tuom, kas tau patinka, ir moki susitvarkyt su ateinančiais priepoliais. Man iki tavęs dar didelis didelis žingsnis.
Dėl terapijos taip pat pritariu, tai yra neįkainojama dovana sau, nes jei nebūčiau jos pradėjus, nežinau, kiek vėl žemai būčiau kritusi. Lankau tris mėnesius, žinoma, kardinalaus nieko nėra, bet maži žingsneliai tikrai jaučiasi.
Sveikute.
Gera tave ir vėl skaityti. Labai artimos mintys. Aš irgi turiu antsvorio. Savo kelyje į sveiką sportą patyriau daug fiasko. Iš pradžių sportavau kaip ir tu, dėl to kad kažkas pasakė, jog man, tokiai ne visai įtelpančiai į standartus reikia. Vėliau buvau sukilusi ir lygiai kaip tu visiems, o visų pirma sau pasakiau, kad nieko aš neprivalau. Ir tada buvau padariusi išvadą, kad aš nekenčiu sporto ir jis ne man. Kai gydžiausi VSC, vienos konsultacijos metu gavau pasiūlymą.(priverstini, beveik 🙂 ) išbandyti vieną mankštą, bet su pasiūlymu, kad tikslas būtų tiesiog prasiblaškyti. Nuo tada ir prasidėjo sveikesnis sportas. PIrmą kartą gyvenime džiaugiuosi, kad darau tai ne dėl to, kad privalau, ne dėl to, kad reikia, o kad man patinka. Tai juokingas krūvis, kuris buvo iš pradžių, ir aš juokiausi, ir sakiau, kad gi čia mankšta tinginiams, būtent tokiems kaip aš. Bet išgirdau atsakymą “ne tinginiams, o užimtoms moterims“. Man liepė sportuot kas antrą dieną po 5 min 🙂 ir pažiūrėti ar patiks ar ne. Ir porą mėnesių aš taip sportavau, jau po savaitės supratusi, jog patiko. Per tą laiką vis sau kartojau naują tikslą – sportuoju dėl geros savijautos, ne dėl svorio metimo. Kai tiktai ateidavo mintys apie svorio metimą, mankšta prarasdavo savo skanumą. Dabar mankštinuosi beveik kasdien po 15 min. Žinai, jausmas nerealus, aš tokia laiminga, kad turiu tą malonumo, prakaitavimo laiką. Tai man suteikia energijos. Tik dėl to tai darau, dėl energijos ir malonumo.
Nepriimk kaip patarimą, tavo kelias gal visai kitoks.
Bendrakeleivei 🙂
Žinai, sportas kas antrą dieną po penkias minutes pradžioj mane privertė nusijuokti. Bet tavo komentaras (taip pat vakarykštis pokalbis su mano nuostabia drauge D.) privertė mane susimąstyti ir pamatyti tai, į ką net neatkreipiau dėmesio. Vasarą aš sportavau net pusantro mėnesio (čia vienas iš didžiausių pasiekimų). O dabar kad ir kaip bandau, man nepavyksta. Tai dėl dviejų dalykų: noro numesti svorį, vis galvoju, kokia liekna būsiu, ir per didelis krūvis. Turiu namie elipsinį treniruoklį, tai vietoj to, kad pasirinkčiau mažesnį krūvį, aš užsibrėžiu mažiausiai 30 minučių (ten, kur vasarą buvau po nuoseklaus pusantro mėnesio sportavimo) ir sunkesnį lygį, nes atseit pirmas lygis nelabai ką duoda. Sporto metu jaučiu įtampą ir net nelabai noriu pagalvoti apie sportą. O vasarą buvau pradėjusi nuo pirmo lygio 15 minučių ir pamažu didinau, tiek, kiek jaučiu kad galėčiau, dėl to ir sportavau, kad tai man buvo malonu. Ši mintis, kad nebūtina išminti pusvalandį ir kad galiu sportuoti žymiai mažiau man suteikė palengvėjimą ir norą ką nors daryti. AČIŪ!!! (:
Ner už ka 🙂 Aš irgi knygose buvau prisiskaičius, kad reikia mažiausiai 4 kart per savaite po 30-40 min sportuoti, jei nori sulieknėti. Bet dabar galiu pasakyti, kad ir tiek mažai kiek darau duoda gerą poveikį: pradėjau jausti, kad turiu nugarą, kojos irgi pasijautė, pilvas darosi stangrus, jaučiu pagaliau savo raumenis. Sportuoju jau 5 mėnesius ir tai visai neslegia. O ta mintis reklamų brukama, kad tu turi atseit probleminių zonų labai į kiekvienos protą įkyriai lenda. Kad ir apie ta plokščią pilvą, piliulės, parašiau komentarą, kad žmonės žinotų į kur galiausiai nepasitenkinimas savo kūnu veda. Tai ką galvoji, ištrynė. Ir velesnius mano komentarus trynė, jie pasirodo patys tuos gerus atsiliepimus rašo, tai va. Pastaruoju metu visą reklamą priimu kaip gryną melą. Didžioji dalis to, ka jie galvoja, jog mums reikia, mums iš tikrųjų nereikia.
Sauluže, na gydaisi kaip suprantu jau penki mėnesiai. O kaip pats svoris? Čia tiesiog šiaip įdomumo dėlei. Stabilus? Krenta? 😉
Ačiū, ir tave su šventėmis 😉 Iš tiesų, labai teisingi žodžiai 🙂 Jei nenori, nieko nebus 🙂 Visuomenė formuoja tuos kvailus stereotipus apie sportą ir kad visi turi būti liekni. Kaip koks užburtas ratas, konvejeris. Įdomu, kas pasakė, koks žmogus yra lieknas? Koks storas? Visi mes vienodi, iš tos pačios mėsos ir kaulų. Svoris niekuomet nelems laimės ir pasisekimo gyvenime :))
Paulina, puikūs žodžiai 😉 Pati stengiuosi šiuo metu atkreipti dėmesį į nuostabius ir stambesnius žmones, kurie patys iš savęs šviečia ir traukia aplinkinius. O tas svoris nė motais. Be to, jau ta dietų milijardinė industrija ima gerokai erzinti, nes nei vienos nėra ilgalaikės dietos, o visi visur visada apie jas ir tekalba ir tai jau tampa įprasta gyvenimo dalis…. Liūdna.
Bluesky, atsakau dėl svorio – nežinau koks jis, manęs jis nedomina. Domina gera savijauta ir malonumų atsiradimas gyvenime. Kiti sako, kad aš išgražėjusi, kai kurie sako, kad sukudau.
O tu kaip dažnai sveriesi? Ar buvo kokių svorio pakitimų nuo gydymo pradžios?
Visko buvo, ir krito, ir augo svoris. Vakar nusprendžiau padėti paskutinį tašką su svarstyklėmis. Buvom svečiuose, aš po sočių pietų pamačiau svarstykles. Kadangi buvau svėrusis prieš kelias savaites, galvoju, pažiūrėsiu, kiek ant kitų svarstyklių rodo. Vos iš koto neišgriuvau! +4kg… Tai vakare po vakarienės dėl suvalgyto obuolio mane taip siaubingai kankino įtampa, kaltė, kad neturėjau kur dėtis. Bet žinojau, kad tokio pliuso negali būti ir sudariau susitarimą su savimi: iš ryto paskutinį kartą galiu pasisverti, tam, kad tikrai įsitikinčiau, kad tokio svorio prieaugio nėra, ir tada nukišu jas į giliausią kampą, kad užsinorėjus ne taip lengva būtų jas iškrapštyti. Taip ir padariau. Pliuso nėra, o svarstyklės jau giliam kampe. Ir dabar lygiai taip pat kaip tu koncentruosiuos į savijautą, o ne į skaičius. Man to streso nebereikia.
P.S. Šiandien labai maloniai pasportavau 20 minučių, nepersitempdama ir stengiausi kuo daugiau mėgautis 😉 Aleliuja, žygdarbis!
Valio!!!! Plojimai!!!!! Labai geri pasirinkimai 🙂 Labai labai palaikau 🙂
Perskaičiau jūsų komentarus ir nebesijaučiu tokia nevykelė, kai ant elipsinio treniruoklio pratempdavau tik kokia 10 minučių. Dabar supratau, kad geriau ir tas 10 minučių, kai tikrai norisi pajudėt. Dažniausiai būdavo, kad po priverstinio sportavimo, kad ir 30 min., noras lipti ant treniruoklio dingdavo ilgam.
Bliuskaj nevisad man pavyksta dar susitvarkyt su savimi. Labai sunku kartais atskirti, ar tikrai kažko norisi pasmaguriaut, kadangi skanu, ar tas noras prisikišt jau valdo. Kiek sugebu, stengiuosi, kad liga kuo mažiau beįtakotų mano gyvenimą, bet tai tikrai sunku, kai savivertė pakankamai žema, kai galvoje dažnai kirba mintys, jog reikia mest svorį, nes kaip aš čia atrodau visa aptešlėjusi. O kai prašviesėja, tada suvokiu, kad reikia šalinti priežastį, o ne pasėkmę. Ir dar daug daug visko, bet džiaugiuosi, kad aš jau kažkiek kitokia nei prieš kelis metus, kad kažką darau ir po laiptelį kylu akštyn.