Sveiki, esu Diana, man 24 metai. Noriu pasidalinti savo ligos istorija. Viskas prasidėjo kai man buvo 15 metų . Buvau laiminga, džiaugiausi paauglišku gyvenimu (nors turėjau nemažai nusivylimų, netekčių, meilės trūkumo). Augau tik su mama, deja, ji tik dirbdavo ir dirbdavo, nelabai kreipdavo i mane dėmesį. Tėtis mirė, kai man buvo 11 metų. Trūko man mamos meilės, rūpesčio. Dar ir dabar jaučiu nuoskaudą,kad turiu tokią mama, su kuria negaliu pasikalbėti, kai man sunku, kai man reikia jos palaikymo ir supratimo.
Taigi vieną dieną sumaniau, kad valgau per daug, nors visada buvau liekna ūgis 178cm, o svoris būdavo apie 54kg. Pradėjau domėtis dietomis, skaityti įvairius straipsnius apie dietas ir svorio metimą. Sumažinau maisto porcijas ir man pradėjo krist svoris… galvoje pradėjo suktis mintys vien tik apie tai, kaip numesti dar ir dar. Taigi, susirgau anoreksija.
Svoris nukrito iki 45 kg., atrodžiau klaikiai, vieni griaučiai, nors pačiai sau atrodžiau labai graži, didžiavausi, kad esu tokia liekna ir jaučiausi laiminga. Mama man pradėjo priekaištauti dėl mano tokios išvaizdos, taigi, ji nuvežė mane pas gydytoja, ten, aišku, mane nusiuntė pas psichiatrę, kuri man liepė priaugti svorio arba pagrasino paguldyti į ligoninę. Kadangi nenorėjau gultis i ligoninę pradėjau daugiau valgyti ir per sekantį vizitą pas gydytoją jau svėriau keliais kilogramais daugiau. Taip ir prasidėjo mano užburtas ratas (persivalgymų – svorio metimo – persivalgymų).
Taigi, pastovus persivalgymas mane jau kamuoja 9 metus, per kuriuos buvo daug depresijos, pykčio ant savęs bei kitų, abejingumo, apatijos, netgi bandymo nusižudyti. Svoris ištisai svyruoja.. Deja, bet man iki šiol nepavyko išsikapstyti iš šito liūno… Kai man buvo 18 metų gulėjau VSC, po to lankiau dienos stacionarą, trumpam buvo pagerėję. Ištisai rašau valgymo dienoraštį, bandau suvokti savo jausmus, ką bandau suvalgyti, bet, deja, tik užėjus norui prisiryti mane apima toks bejėgiškumas, kad aš nepajėgiu jam atsispirti, o kas žiauriausia, kad turiu mažą dukrytę, kuri turi kęsti mano blogas emocijas…
Kiekvieną dieną kovoju su liga. Na, palyginus, kaip būdavo anksčiau, tai dabar tikrai yra geriau ir jaučiuosi, kad jau kažkiek tikrai valdau ligą. Jau būna, kad ir mėnesį galiu gerai valgyt ir nėra jokių atkryčių, tačiau vistiek dar ateina tokia diena, kai imu ir pasiduodu ir prisikemšu. O tada mane apima abejingumas, apatija, didžiulis nusivylimas bei pyktis sau. Labai man trūksta palaikymo, nes artimieji mano ligos nesupranta, taigi niekad jų ir neužkraunu savo emocijom bei mintimis.
Valgymo sutrikimai 
Sveika, Diana. Tavo istorija kiek panaši į mano. Labai palaikau tave. gerai, kad stengiesi, tikrai darai pažangą. Noriu palinkėti, kad neteistum savęs per griežtai, nenusivilk savimi, tu tikrai pakeitei kryptį ir jau eini sveikimo keliu. Jis dar ilgai nebus tobulas, bet jei priimsi save netobulą ir leisi sau klysti ir vėl bandyti, tikrai pasieksi savo tikslą. O tavo mažoji pupa tave tikrai neteisia, ji myli tave tokia, kokia esi. Nepaisant suklupimų, tu esi gera mama 🙂 Dėl kaltės, galiu tave suprasti, nes ir pati auginu tris mažuliukus vaikučius, norisi atiduoti tai, kas geriausia ir kad vaikai viso to nematytų. Turiu panašią mamą, kuri nuolat turi visokių reikalų ir kaip bebūtų gaila nepalaiko mane svarbiausiais mano gyvenimo etapais. Dabar tik suvokiu, kad anoreksija susirgau dėl to, kad taip nesąmoningai siekiau, kad ji atkreiptų į mane dėmesį, po to persivalgydavau, nes taip norėjau pasislėpti nuo visų, tyliai savo kambarėlyje. Atrodė, kad nesu svarbi niekam, dėl to, kad svarbiausiam žmogui gyvenime lyg ir nesvarbi.Labai skaudi ši tema. Ji ir toliau gyvena savo rūpesčiais, o aš ir toliau vis laukiu, kada ji atkreips į mane dėmesį, nors esu jau suaugęs žmogus… Tikiu, kad kažkada mano širdis bus išgydyta.
Labas Diana. Puikiai suprantu ir taip pat labai palaikau. Tikrai nebus visos dienos tobulos. Bus persivalgymų, bus “nedavalgymų“, bus puikių dienų. Ir visa tai ir yra gyvenimas. Anksčiau aš jei maitindavausi normaliai, tada viskas, turi kiekviena diena būti be persivalgymų, o jei taip įvykdavo, tada viską reikia pradėti iš naujo skaičiuoti, nes susimoviau. Priimti sunkias dienas nėra lengva. Bent jau man labai sunku. Bet stengiuosi sau kartoti, kad dvi dienos persivalgymų yra mažas lašas jūroje ir galiu eiti toliau.
Dėl mamos puikiai suprantu. Pati užaugau tik su mama ir nuolat jausdavausi niekam nereikalinga, nes iš jos dėmesio negavau, išskyrus, ar pavalgius, ar sveika. Bet iš kitos pusės, ji turėjo daug ir sunkiai dirbti, kad man nieko netrūktų. Toli gražu ne kiekvienas moka rodyti dėmesį ir meilę, nors ją jaučia iš visos širdies. Ir ne visi ją moka pamatyti.
Tu esi šaunuolė, kad rašai mitybos dienoraštį. Ir puiku, kad atsilaikai mėnesį be persivalgymų. Tik klausimas, kas įvyksta po mėnesio? Kažkokie įvykiai, sprendžiami maistu ar tas dalykas, kai vieną kartą persivalgai ir nuleidi rankas. Šioje vietoje man padeda vidinis balsas, kuris sako: “ne, tu neprivalai ir toliau persivalgyt, jei tai nutiko tik kelis kartus. Tu neprivalai pasiduot. Gali puikiai vėl toliau tęsti savo kelią“. Man asmeniškai tai kaip sunkus persilaužimo momentas, kurį įveikus judi toliau.
Čia rasi palaikymą ir bendrakeleives, kurios lygiai taip pat kaip ir tu eina sveikimo keliu. Dalinantis išgyvenimais judėti yra lengviau. : )
Sveika Diana,
esi ne viena ir yra žmonių, kurie gali tau padėti, patikėk 🙂 Sek naujienas šiame bloge ir netrukus sužinosi apie mano svajonę-idėją, kaip trokštu pasidalinti patirtimi gijant nuo šios ligos. Tikiuosi, jai bus lemta išsipildyti! Mano taikomas būdas nėra paprastas, bet man labai padėjo ir tebepadeda. Tikiuosi, padės ir visoms, kurioms to reikia. Aš pasiruošusi atiduoti daug savo laiko, nuoširdumo ir pastangų 🙂 Manau, būtinai susitiksime 😉
Ačiū Jums, merginos už palaikymą!