Saulužės istorija: šis tas apie dietas ir draudžiamą maistą.

– Brangioji, tu ir vėl laikaisi dietos?
– Ne, nesilaikau.
– Laikaisi!
– Tikrai ne! Aš tik sveikai maitinuosi.

Žiniasklaida šiandieną saujom žeria patarimus ką valgyti, ko reikėtų vengti, kaip sveikai maitintis, kokiom ligom gresia tam tikrų maisto produktų vartojimas, koks sveikas yra produktų derinimas, valgymas pagal kraujo grupę ir … gali vardinti iki begalybės. Žmonės, vadovaudamiesi „sveikos mitybos“ patarimais savo valgymo stiliaus nelinkę vadinti dieta. Vėliau stebisi, net tie, kurie neturi valgymo sutrikimų, kodėl kartais persivalgo.

Savo sveikimą nuo valgymo sutrikimo pradėjau kaip ir dauguma kitų – besilaikydama mitybos plano. Tiesa sakant, man buvo nesunku jo laikytis. Šiuo metu dirbu namie, gaminuosi maistą pati. Nelengva buvo tik pačioje pradžioje, kai pietūs ir vakarienė man vos tilpdavo ir aš išgyvendavau „prisikimšusio skrandžio“ jausmą. Tas jausmas buvo labiau psichologinis nei fizinis. Sunku buvo dėl nerimo valgant neįprastą maisto kiekį. Atrodė, jog sprogsiu, kankino mintys, kad jei taip ir toliau maitinsiuos, mano svoris augs iki begalybės. Ginčijausi savo mintyse su šiomis baimėmis. Tikrai ne fiziškai jaučiuosi prisikimšusi, juk persivalgydavau ilgą laiką ir nevemdavau, mano skrandis tikrai talpus priimti tokį kiekį, o jis ženkliai mažesnis už tuos, kurie būdavo persivalgymo metu. Iki begalybės irgi neužaugs, juk valgau mažiau kaloringą maistą, persivalgydama suvartodavau dvigubai daugiau kalorijų. Galiausiai, kaip bus taip tegul būna, nes kelio atgal nėra, nebegaliu pakelti savo ligos ir jos sukeliamo pasišlykštėjimo, kaltės ir gėdos.

Praėjus maždaug porai mėnesių gavau patarimą valgyti ne tik „sveiką“ maistą, o įtraukti į racioną maistą, kuriuo dažniausiai persivalgydavau. Pasiėmiau užrašų knygutę ir nuėjau į parduotuvę, ėjau pro lentynas ir rašiau visus produktus, kurių aš norėčiau, bet paprastai nevalgau dėl „sveikatos“ 🙂 Sąrašas gavosi laaabai ilgas! Iš pat pradžių sunku buvo atskirti, kodėl aš nevalgau tų ar kitų produktų. Man dažnai atrodė, kad jų nemėgstu. Per ilgus metus sugebėjau save įtikinti. Taigi, didžiulė painiava. Daugiau klausimų nei atsakymų.

Pradėjau žengti mažus žingsnelius. Leidau sau šį bei tą iš rūkytų mėsos gaminių ir šiek tiek saldainių. Užtruko ilgai, apie 2 mėnesius, kol „susidraugavau“ su šiuo maistu. Vėliau perėjau prie tortų ir ledų. Ragavau picas, traškučius, tepamą sūrį – išsiaiškinau, kad aš jų tiesiog nemėgstu. Buvo baisu, kas bus su svoriu, ir dabar kartais baisu. Svarstyklės, kad ir rečiau svėriausi, tik kartą per savaitę, man keldavo per daug nerimo. Aš tiesiog negalėdavau ramiai sekti savo svorio svyravimo. Tad vieną dieną nusprendžiau jų atsikratyti. Manau, kad teisingai padariau. Dabar nesieju tariamos priežasties ir pasekmės – „pastarosiom dienom valgiau kasdien saldumynų, taigi gaunu atlygį – mano svoris užaugo tiek ir tiek“ – nėra kaip analizuoti.

Analizuoju dabar savo gyvenimą, bandau atsipalaiduoti, pailsėti, šiuo metu suprasti, kad neturiu labai daug ir labai sunkiai dirbti, kad padaryčiau „gerai“. Galiu tiesiog mėgautis gyvenimu ir maistu. Įvairiu maistu. Nerimas dėl maisto tinkamumo/netinkamumo sunkiais gyvenimo periodais atsinaujina, bet pasiekiau pergalę – įveikiau nežmonišką trauką, kuri versdavo kimšti ir prisikimšti. Neleidimas sau vienokio ar kitokio maisto anksčiau ar vėliau perauga į persivalgymą. Maistas nėra alkoholis ar rūkalai, jis mūsų bičiulis, padedantis mums siekti aukštesnių tikslų, gyventi dėl savęs ir artimųjų. Jis duoda mūsų kūnui energijos gyvenimui, palaiko organų veiklą, suteikia… tiesiog malonumo jausmą. Naikinant draudimus ir pamirštant teorijas, kas kenkia, kas ne, pamažu ateina laisvė pasirinkti, kas man skanu, o kas ne. Manau, įvairovėje ir slypi sveikos mitybos paslaptis.

Dabar būna dienų, kai visiškai negalvoju apie maistą, tik tiek, kad reikia pasigaminti. Nebegalvoju, prieš kiek valandų valgiau ir ar jau laikas užkąsti. Tiesiog išalkstu ir pavalgau. Sotumo jausmas dažnai dar apgauna, atrodo, kad jau gana, bet po valandos pajuntu, kad kuro nepakaks. Tada „dasipilu“ ir važiuoju toliau. Kitą kartą bandau iš anksto pasirūpinti tinkamu atsargų kiekiu.

Gyvenime būna visko. Dažnai nesusitvarkau su emocijomis, kartais padauginu maisto. Bet man jo daugiau taip daug ir taip stipriai nebeužsinori. Tikiuosi, kad neatkrisiu, atkritus sugebėsiu ir vėl atsikelti, nes šita laisvė daug brangesnė nei mano buvusi liga.