Saulužės istorija: šis tas apie dietas ir draudžiamą maistą.

– Brangioji, tu ir vėl laikaisi dietos?
– Ne, nesilaikau.
– Laikaisi!
– Tikrai ne! Aš tik sveikai maitinuosi.

Žiniasklaida šiandieną saujom žeria patarimus ką valgyti, ko reikėtų vengti, kaip sveikai maitintis, kokiom ligom gresia tam tikrų maisto produktų vartojimas, koks sveikas yra produktų derinimas, valgymas pagal kraujo grupę ir … gali vardinti iki begalybės. Žmonės, vadovaudamiesi „sveikos mitybos“ patarimais savo valgymo stiliaus nelinkę vadinti dieta. Vėliau stebisi, net tie, kurie neturi valgymo sutrikimų, kodėl kartais persivalgo.

Savo sveikimą nuo valgymo sutrikimo pradėjau kaip ir dauguma kitų – besilaikydama mitybos plano. Tiesa sakant, man buvo nesunku jo laikytis. Šiuo metu dirbu namie, gaminuosi maistą pati. Nelengva buvo tik pačioje pradžioje, kai pietūs ir vakarienė man vos tilpdavo ir aš išgyvendavau „prisikimšusio skrandžio“ jausmą. Tas jausmas buvo labiau psichologinis nei fizinis. Sunku buvo dėl nerimo valgant neįprastą maisto kiekį. Atrodė, jog sprogsiu, kankino mintys, kad jei taip ir toliau maitinsiuos, mano svoris augs iki begalybės. Ginčijausi savo mintyse su šiomis baimėmis. Tikrai ne fiziškai jaučiuosi prisikimšusi, juk persivalgydavau ilgą laiką ir nevemdavau, mano skrandis tikrai talpus priimti tokį kiekį, o jis ženkliai mažesnis už tuos, kurie būdavo persivalgymo metu. Iki begalybės irgi neužaugs, juk valgau mažiau kaloringą maistą, persivalgydama suvartodavau dvigubai daugiau kalorijų. Galiausiai, kaip bus taip tegul būna, nes kelio atgal nėra, nebegaliu pakelti savo ligos ir jos sukeliamo pasišlykštėjimo, kaltės ir gėdos.

Praėjus maždaug porai mėnesių gavau patarimą valgyti ne tik „sveiką“ maistą, o įtraukti į racioną maistą, kuriuo dažniausiai persivalgydavau. Pasiėmiau užrašų knygutę ir nuėjau į parduotuvę, ėjau pro lentynas ir rašiau visus produktus, kurių aš norėčiau, bet paprastai nevalgau dėl „sveikatos“ 🙂 Sąrašas gavosi laaabai ilgas! Iš pat pradžių sunku buvo atskirti, kodėl aš nevalgau tų ar kitų produktų. Man dažnai atrodė, kad jų nemėgstu. Per ilgus metus sugebėjau save įtikinti. Taigi, didžiulė painiava. Daugiau klausimų nei atsakymų.

Pradėjau žengti mažus žingsnelius. Leidau sau šį bei tą iš rūkytų mėsos gaminių ir šiek tiek saldainių. Užtruko ilgai, apie 2 mėnesius, kol „susidraugavau“ su šiuo maistu. Vėliau perėjau prie tortų ir ledų. Ragavau picas, traškučius, tepamą sūrį – išsiaiškinau, kad aš jų tiesiog nemėgstu. Buvo baisu, kas bus su svoriu, ir dabar kartais baisu. Svarstyklės, kad ir rečiau svėriausi, tik kartą per savaitę, man keldavo per daug nerimo. Aš tiesiog negalėdavau ramiai sekti savo svorio svyravimo. Tad vieną dieną nusprendžiau jų atsikratyti. Manau, kad teisingai padariau. Dabar nesieju tariamos priežasties ir pasekmės – „pastarosiom dienom valgiau kasdien saldumynų, taigi gaunu atlygį – mano svoris užaugo tiek ir tiek“ – nėra kaip analizuoti.

Analizuoju dabar savo gyvenimą, bandau atsipalaiduoti, pailsėti, šiuo metu suprasti, kad neturiu labai daug ir labai sunkiai dirbti, kad padaryčiau „gerai“. Galiu tiesiog mėgautis gyvenimu ir maistu. Įvairiu maistu. Nerimas dėl maisto tinkamumo/netinkamumo sunkiais gyvenimo periodais atsinaujina, bet pasiekiau pergalę – įveikiau nežmonišką trauką, kuri versdavo kimšti ir prisikimšti. Neleidimas sau vienokio ar kitokio maisto anksčiau ar vėliau perauga į persivalgymą. Maistas nėra alkoholis ar rūkalai, jis mūsų bičiulis, padedantis mums siekti aukštesnių tikslų, gyventi dėl savęs ir artimųjų. Jis duoda mūsų kūnui energijos gyvenimui, palaiko organų veiklą, suteikia… tiesiog malonumo jausmą. Naikinant draudimus ir pamirštant teorijas, kas kenkia, kas ne, pamažu ateina laisvė pasirinkti, kas man skanu, o kas ne. Manau, įvairovėje ir slypi sveikos mitybos paslaptis.

Dabar būna dienų, kai visiškai negalvoju apie maistą, tik tiek, kad reikia pasigaminti. Nebegalvoju, prieš kiek valandų valgiau ir ar jau laikas užkąsti. Tiesiog išalkstu ir pavalgau. Sotumo jausmas dažnai dar apgauna, atrodo, kad jau gana, bet po valandos pajuntu, kad kuro nepakaks. Tada „dasipilu“ ir važiuoju toliau. Kitą kartą bandau iš anksto pasirūpinti tinkamu atsargų kiekiu.

Gyvenime būna visko. Dažnai nesusitvarkau su emocijomis, kartais padauginu maisto. Bet man jo daugiau taip daug ir taip stipriai nebeužsinori. Tikiuosi, kad neatkrisiu, atkritus sugebėsiu ir vėl atsikelti, nes šita laisvė daug brangesnė nei mano buvusi liga.

Įrašo “Saulužės istorija: šis tas apie dietas ir draudžiamą maistą.” komentarai: 5

  1. Labai labai labai patiko ❤ priminė man tuos laikus, kai ir aš valgydavau kiek norėdavau, bandydavau ragauti maistą ir sustodavau, kada buvau soti. Tik labai svarbu šioje vietoje pabrėžti, kad ne tik tinkamas kiekis svarbus, bet ir mitybos įvairumas. Kuo daugiau gauni skirtingų medžiagų, tuo mažiau norisi persivalgyt. Arba kai valgiau normaliomis porcijomis, tik vienodą maistą, tai alkis buvo didžiulis.

    Labai džiaugiuosi už tave, sauluže! Esi padarius milžinišką žingsnį pirmyn. Primink tą sau ir kartok, kokia šaunuolė esi. Svarbu ne vien tikslo pabaiga, bet ir pakeliui paploti sau už mažesnius ar didesnius pasiekimus.

    • Ačiū už palaikymą 🙂 Visąlaik taip negyvenu, dar būna duobių ir persivalgau, kaip ir praeitą savaitę, bet stengiuosi nebūti labai griežta sau ir išsiaiškinti kodėl taip įvyko, ko man trūko, kas visą tai sukėlė. VS ne tiek griauna kiek dažnai padėjėjas būna, siunčia signalą, kad kažkas yra negerai Džiaugiuosi skaitydama tavo straipsnius, jaučiuosi nevieniša tokia, besveikstanti.
      Kiek laiko pati esi sveikimo kelyje?

      • Na bet persivalgymai visiems būna ir jie tikrai kas kiek laiko pasikartos, tik mažės. Tikrai taip, sutinku, kad VS yra signalas, kad kažkas negerai, kažkas vyksta intensyvaus arba atvirkščiai nieko nevyksta ir mūsų gyvenimas neturi nei džiaugsmų, nei vargų apart maisto.

        Gydausi VS 10 mėnesių su pakilimais ir nukritimais. Bet nors buvo visko, ir geresnių, ir blogesnių etapų, bet džiaugiuosi, kad nepasidaviau ir einu toliau. Buvo pirmos matyt Kalėdos, kai aš persivalgiau, bet sugebėjau sustoti, kai pajutau, kad soti ir nebuvo to ryjimo iki kol nebepaeini arba vos pakvepuoji. Reiškia pokyčiai yra! Neįtikėtina… Jei dar būčiau mažiau vyno gėrusi, tai išvis būtų super : )

        Kaip tu? Kiek laiko jau sveiksti?

  2. Aš sveikstu jau 6 mėnesius. Persivalgydavau 20 metų, viena kartą gydžiausi, atkritau. Šį kartą viskas sąmoningiau. Per šias Kalėdas leidau sau valgyti viską, ko noriu, kiek tik noriu, kada noriu 🙂 Nejaučiu jokios sąžinės graužaties ir neturiu jokio svorio metimo plano.Palaikė tavo mintis, kad persivalgys visi ir čia nieko tokio. Per ilgąjį savaitgalį pavyko dvi dienas praleisti prasmingai. Kitos buvo ne tokios puikios, įskaudinau mamą Kučių dieną, nepasveikinau per Kalėdas tėvų. Aš esu tik žmogus, kartą gyvenime, manau, kiekvienam nutinka panašūs dalykai. Negali visada ir viskas klostytis puikiai.

    • Su tokiu požiūriu toli nukeliausi. Labai svarbu persivalgius sau pasakyti, kad taip nutinka visiems, šįkart nutiko ir man, bet aš galiu ir toliau eiti sveiku keliu. Arba kai būdavo, kad aš persivalgydavau arba nuklysdavau nuo savo “idealaus“ valgymo mažu kąsneliu, tai viskas, jau aš nevykėlė ir puldavau viską šluot, nes šiaip ar taip aš beviltiška. Čia kaip viskas arba nieko.

      Nežinau, kaip tu, bet aš pastebėjau, kad kai priimi kartais persivalgymus kaip natūralius, šventes, kad persivalgo visi, būna lengviau ir to didžiulio potraukio nebelieka. Čia matyt dažniausiai ką draudi sau, to ir labiausiai nori.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s