Pasakoja bluesky: valgymo sutrikimas. Kas čia per daiktas?

Valgymo sutrikimu daugiausia laikoma anoreksija ir bulimija. Kad tai liga – net nekyla abejonių. Su pastoviu persivalgymu kiek kitaip. Nes tai iškart asocijuojasi su apsileidimu ir nesugebėjimu neėst. Atsiprašau už tiesmukumą, bet, deja, taip yra. Pamenu, kai turėjau jau rankose VSC numerį ir tereikėjo surinkti, bet dar šimtą kartų skaičiau VS aprašymą, ar tikrai man jis, o ne valios stoka ir didžiulis apsileidimas. Kas, jei nuėjus pasakys, ką tu čia, mergaite, išsigalvoji? Mažiau valgyk ir viskas. Na, bet mažas vilties trupinėlis visgi nunešė mane į VSC ir aš pradėjau sveikimo kelią. Ir už tai sau šiandien tariu didelį AČIŪ.

 

Mano paslydimai bei nesėkmės privertė mane susimąstyt, kad kažkas čia ne taip. Maitinausi puikiai, svoris lėtai krito, dingo persivalgymai, bet atkritau ir ne kartą. Kyla klausimas, kodėl jie įvyksta? Pamenu savo savijautą, buvau energinga, žvali, skrandžio tempimas buvo jau toli pasilikęs. Bet, visgi, persivalgymas sugrįžo. Pamenu, kai verkiau pas savo psichoterapeutę, kad kokia aš nevykėlė, atkritau po tiek darbo ir pastangų, ji man atsakė, kad mano liga mane apsaugo nuo pokyčių. Ir geriau sėdėti ligoje nei kažką keisti. Oj supykau tada. Ką ji kalba?? Ką aš savanorė žudikė?? Kokie dar pokyčiai, aš persivalgau vėl, štai kur pokytis. Bet praėjus kuriam laikui ir apmąsčius jos žodžius, aš su ja sutinku visu 100%. Norim ar nenorim sau tą pripažinti, bet pasveikimui reikalingi pokyčiai. Mums patogu su savo liga. Ji visada šalia. Ji geriausias draugas. Ji neišduoda ir visada žengia su tavimi kartu. Viskas žinoma, mūsų įpročiai, kada persivalgome, kaip jaučiamės, planuojam kitus persivalgymus ir t.t. (kalbant apie persivalgymą galima tą patį pritaikyti ir kitiems VS). Ką reiškia sveikti? Tai yra išeiti iš komforto zonos, kur viskas žinoma iki skausmo, kur mes žinom kiekvieną kasdienybės detalę. Ir tada mus pasitinka nežinomybė. Ji gali atnešti ir gerus, ir blogus jausmus. Bet mes to nežinom. O komforto zonoje saugu, nes viskas aišku. Ir tada, kai nepasitenkinimas esama situacija bus didesnis už baimes pakeitus kažką arba noras keistis didesnis už būsimus nežinomus jausmus, tada mes ir veikiame.

Grįžtant prie valgymo sutrikimo. Mano sukaupta patirtis (bandymai, pasibaigę nesėkmėmis net ir po VSC) per n metų man parodė, kad kažkas yra kito, ne vien tik mitybos reguliavimas. Šiuo metu nepamenu, kas tiksliai privertė mane susimąstyti, bet supratau, kad mityba yra viso labo mityba. Nieko daugiau. Ji nesuras mums tikrų draugų, neįteiks diplomo, nepasieks darbe šaunių rezultatų. Nes tai viso labo tik maistas. Žinoma, jei mes maitinsimės įvairiu maistu ir tinkamais kiekiais, būsim energingi, jei persivalgysim ir kimšim bet ką, jausimės blogai ir niekam neturėsim jėgų. Bet visa kita daro mūsų vidus, kokie mes esame, mūsų vertybės bei bruožai. Taigi po valgymo sutrikimu slepiasi ne tik netinkama mityba, o mūsų gyvenimas. Tai, kaip mes save priimame, tiek gerus, tiek blogus dalykus, kokius mes hobius turime, kaip laisvalaikį leidžiame ir tt. Ir tik pažvelgus į savo vidų ir pradėjus pažinti save mes galime tikėtis ilgalaikių pokyčių. 

Kai manyje atėjo šis “nušvitimas“, kartu apėmė ir baimė. Baimė, nes supratau kartu ateinant irį atsakomybės jausmą. Ką daryt? Nuo ko pradėt? Pagaliau supratau, kad ne viskas čia taip greitai keisis, kaip aš noriu. Bet aš turiu du pasirinkimus: žvelgti į vs tik kaip į mitybos sutrikimą ir mesti visas pajėgas taisyklingam maitinimuisi (nors tai mane po kiek laiko vistiek atves į tą patį tašką) arba pradėti pažintinę kelionę su savo vidumi, bet kas lems ilgalaikius pokyčius. Pirmąkart pasirinkau ilgą kelią. Pripažinsiu, kantrybės neturėjau ir dabar nelabai turiu, bet supratimas to absurdiškumo skatina kažką daryti kitaip.

Jaučiuosi kaip mažas vaikas, besimokinantis vaikščioti. Šiuo metu stengiuosi lėtai pažinti save. Lankau psichoterapiją, tai man padeda atrasti gaires, kuriomis turėčiau eiti. Ieškau informacijos, kaip pradėti mylėti ir gerbti save, savo kūną, ko galiu pasimokyti iš praeities klaidų ir ko norėčiau ateityje. Gilinuosi į kalbą su savo vidumi, kokia ji yra svarbi. Tiesiog mokausi eiti mažais žingsneliais ir nereikalauti iš savęs milžino žingsnių. Kas yra be galo be galo sunku. 

Kaip aš gyvenu šiai dienai? Kalbant apie svorį – jis nė kiek nepasikeitė, nors apie mėnesį nepersivalgau. Bet aš suprantu, kad daug streso buvo mano kasdienybėje ir pradžioj dar jam reikia priprasti prie naujų įpročių. Mano mityba nėra puiki. Stengiuosi atrasti balansą. Nes tarp pietų ir vakarienės didelis laiko tarpas, kas verčia mane jaustis blogai. O neužkandu darbe ne dėl to, kad neturėčiau ką, bet dėl to, kad sakau, kad neturiu laiko. Nors juokinga, 2 minutes galim juk kiekvienas surasti sukrimst obuolį ar bananą. Ryte atsikėlus stengiuosi apsirengti tik tuos rūbus, su kuriais aš jaučiuosi gerai, o ne kurie man stresą kelia, nes jau žinau, kad tada visa diena nueis įtampai.. Bet apie tai vėliau manau atskirai pakalbėsiu 🙂 

Beje, mielai lauksiu komentarų bei pastebėjimų. 

Gražaus ir jaukaus savaitgalio. Nesušalkit 🙂

bluesky

Įrašo “Pasakoja bluesky: valgymo sutrikimas. Kas čia per daiktas?” komentarai: 8

    • Ačiū Tau, sauluže. Net neįsivaizduoji, kaip gera tai girdėti 🙂

      Dėl savęs pažinimo, kad ir kaip norėtume, kad pokyčiai ateitų kuo greičiau “va, ėmiau ir viską supratau apie save“, deja, jie neateina, nes kelias gana ilgas: suvoki, ko galbūt norėtum, tada kol prisiruoši išbandyt, tada reikia stebėt, kaip tave veikia ir ar į gerą pusę.

  1. Mane turbūt labiausiai palietė mintis “Jaučiuosi kaip mažas vaikas, besimokinantis vaikščioti.“, nes mes visos taip jaučiamės. čia lyg pradėti gyventi kitokį gyvenimą, atsisakyti to, kuo gyvenom prieš tai (bado, persivalgymo, maisto, nemaisto, savęs niekinimo). Kad ir kaip žiauru bebūtų, tuo mes ir gyvenam, turėdamos VS. Ir labai teisingai parašei, jog mes nežinom, kas yra už to. Na žinom gerai tik tai, jog tada gausim atsakomybę. O tai tikrai baugina… Ir būna velniškai liūdna, kai tau nupasakoja nuostabų gyvenimą, kuris yra už viso to savęs kankinimo. ir tu lauki, lauki, lauki ir… NEATEINA. Mes tampam naivios kaip maži vaikai. Mums lyg pasako, kad padovanos lėlių namus, jei stengsimės, bandysim sveikti. Ir va eina laikas ir negaunam tos nuostabios dovanos. Tik po ilgo ilgo laiko sveikimo galim suvokti, jog tai ne mums dovanoja… Mes pačios sau dovanojam. Bet mažas vaikas mumyse karaliauja laaabai ilgai.
    Šio straipsnio dėka padariau kelis (gal ir ne didelius) atradimus savyje. ačiū labai už tai ;*

    • “Tik po ilgo ilgo laiko sveikimo galim suvokti, jog tai ne mums dovanoja… Mes pačios sau dovanojam.“ Nuostabūs žodžiai 🙂

  2. Su psichoterapija draugauju jau beveik metai, tokia neviltis ima, nes vis dar ryju, raminuosi maistu ir pykstu, kad kitaip neišeina, ir tenka pripažinti tai ilgas kelias, su klupimais, vėl pakilimu ir vėl bandymu eiti, aš tikiu, vis dar tikiu, kad man pavyks 🙂

    • Monika, labai džiugu, kad tiki. Tai vienas iš svarbiausių dalykų, jei ne pats svarbiausias… Ir man buvo praeitą savaitę sunkus suklupimas, jaučiausi labai blogai (apie tai parašysiu ateinantį straipsnelį), bet būtų nenatūralu, jei mus aplanko “nušvitimas“ ir mes einam tik pirmyn. Nes kokią išvadą pasidariau pati sau, tai, kad geri laikotarpiai jie yra geri savaime ir mes galime jais pasidžiaugti, mėgautis. Per tamsiuosius laikotarpius mums reikia sukaupti visas jėgas, ko nors naujo išmokti, įveikti save ir stengtis su įvairiais jausmais tiesiog išbūti (skamba taip paprastai, bet tai man be galo sunki užduotis) ar atrasti kitų būdų nusiraminti, ne vien VS. Kadangi lankai psichoterapiją beveik metus, tikiu, kad žinai, kaip reikėtų nesiraminti maistu ir išvengti to. Kitas dalykas, aš apie tai būtinai kalbu su savo psichoterapeute. Ir kai tiesiai man į akis pasako, ką ir taip žinau, bet kai garsiai neišsakyta, rodos to ir nėra, nebėra kur trauktis. Ji man pasakė: Jausmai yra normalus dalykas. Kodėl nepasistengt išbūt su jais nei persivalgyt? Tu puikiai žinai, kaip maitintis, kada ir kaip nepersivalgyt (pvz, stengtis rašyti lapus, kai noras persivalgyt). Ir ką jai tada atsakyt? Ironiškai šyptelėjau. Teorijos turim kiekvienas daug, bet kartais reikia pripažint, kad nelabai ir iš tikro norim ką nors realiai (ne svajose) padaryt, kad mums būtų geriau… Tikrai netaikiau Tau, Monika, asmeniškai, nes visai nepažįstu, tiesiog pasidalinau savo atradimu.

      • Tiesą sakai….VS ir yra bėgimas nuo jausmų, slopinimas, kimšimas, kai jausmų per mažai, arba vėmimas, kai tų jausmų per daug, bet kaip sunku išbūti su jausmais, su skausmu, liūdesiu, kai man niekas vaikystėje neleido to daryti, 23m mokiausi bėgti, nejausti nieko, o kaip sunku dabar visko mokintis iš naujo…mokintis jausti, kai skauda verkti, liūdėti, kai linksma šypsotis…Šiuo metu daraus viską, ką moku daryti, kad man pavyktų pasveikti, einu, kalbu, verkiu, būnu su jausmais, mano atveju VS yra šalutinis dalykas, atsiradęs dėl sunkios vaikystės, patirtų sunkių išgyvenimų, tikiuosi man pavyks, žinau, kad gali praeiti dar vieni metai, o gal dar vieni… bet vistiek man pavyks.

  3. Na žinoma, VS yra šalutinis dalykas. Juk jei viduje būtų viskas gerai, nebūtų ir jokių panašių ligų.. Kažkaip šiandien važiavau namo ir perskaičiau Tavo komentarą. Dėl to, kad mokaisi pajausti, išgyventi, pasveikti. Pagalvojau apie save.. Teigiu sau, kad noriu pasveikti. Lankau psichoterapiją ir jaučiuosi daranti didelį žingsnį dėl to. Bet jei kaskart kai aš jausiuosi blogai (ne gerai, tada juk žymiai lengviau išbūt su savimi), aš persivalgysiu ir leisiu savo ligai išeit į priekį, tai nieko ir nebus. Tą suvokus man pasidarė baisu. O akimirką viduje išgirdau save: “O tai ką dabar reiks daryt? Išbūt?? O Jėtau…“ Nes juk viena yra stengtis, o visai kita daryti. Bet Tavo tikėjimas ir mane dalinai įkvepia. Nes tikint ir darant manau viskas įmanoma. b

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s