Saulužės istorija: bandymas išlįsti iš slėptuvės.

Štai ir dar viena diena iš mano gyvenimo. Jaučiuosi netapusi, nepasiekusi. Ir vėl erzina vaikai, erzina namai. Juk ir išeinu šen bei ten, sportuoju, nepersivalgau, bet vis kažkas mane nervina. Greičiausiai niekas kitas, tiktai aš pati. Vis tas pats senas nemielas draugas perfekcionizmas. Kada gi būsiu patenkinta savimi. Vis tas pats užburtas ratas. Vis svajoju, kokia būsiu, kai visiškai pasveiksiu, kai įveiksiu, tada jau gyvensiu ir turėsiu teisę ir pagrindą pasidžiaugti. Sunku save priimti su trūkumais, visą tai pakelti. Atrodo, tai arba būk, arba nebūk visai. Būti kokia, būti kuo? Geresnė, tobulesnė, drąsesnė, su aiškiu „aš“. Nesusilieti su minia, nebandyti visiems įtikti, kad tik būčiau priimtina. Tas vidinis kritikas tūno manyje, nepriimtina pati sau – tai didžiausia problema. Kaip save pamilti? Pamilti už tai kas esu dabar , nelyginti kokia buvau ir kokia būsiu, siekiu tapti. Priimti ir mylėti.

Vakar turėjau labai gerą dieną (nors ji man nepasirodė tokia). Šį mėnesį mokausi „išlįsti“ ir pabandyt išsiskirti. Tai kelia daug nerimo, tiesa, nenoriu pati sau to pripažinti. Yra daug baimių: o kas jei nepatiksiu kitiems, juk kiti mane jau įprato matyti pilka pele. Pamiršau, kaip skamba mano balsas, yra daug garsesnių minioje, kurie drąsiai reiškia savo norus, klysta ir nedaro iš to problemos, mokosi ir tobulėja. Aš įpratusi nekalbėti, dainuoti, bet tyliai. Bijau daryti klaidas. Bijau būti atmesta, sukritikuota, bijau prarasti bendrystę, bijau būti tiesiog ignoruojama. Viskas dėl to, kas esu, ką sugebu, kokią turiu nuomonę, kaip atrodau, kaip pasirodysiu. Tas nerimas buvo ir vakar, kai mokiausi žengti mažus žingsnelius. Turėčiau džiaugtis, jog man pavyko. Bet nerimas bando atimti iš manęs šį džiaugsmą. O man tikrai neblogai sekėsi. Šį mėnesį daug repeticijų, ypač palanki proga man išdrįsti dainuoti garsiau. Vakar chore buvo tik keli žmonės. Ir man teko paimti į rankas mikrofoną. Šalia sėdėjo vadovė ir viską girdėjo. Aš visą repeticiją dainavau garsiau nei tyliai (kaip esu įpratusi). Klausimas, ir ką gi, tą viską, ji girdėjo? Negavau nei vienos pastabos, tik pagalbą, kai vietomis pamiršdavau savo balsą. Aš nedainavau su mikrofonu jau 10 metų, taip buvau įsitempusi. Negavau progos susilieti su minia, nes žmonių buvo nedaug. Kokios mintys mane atakavo tuo metu? Na, turbūt esu nieko verta, net sakyt apie mano klaidas vadovei baisu, nes viską, ką dainavau, buvo viena didelė klaida. Šitas nerimas turi savo kalbą, anksčiau to nepastebėdavau, tiesiog turėjau bloga jausmą ir tiek. Gal ji nenori nieko sakyti, nes yra per daug pavargusi (žinau, kad jos gyvenime dabar labai sunkus periodas). Baisu, jei pasakytų, taip pat baisu, kai nieko nesako, nes tenka spėlioti. Pagrindine tema turbūt – „manyje kažkas yra negerai“ arba „viskas manyje yra blogai“. Ir kaip su tuo gyventi? Tikrai nepersivalgysiu kaip anksčiau. Na, galbūt išliesiu savo pyktį ir susierzinimą ant artimųjų (daug mažiau nei anksčiau), paaiškinsiu jiems, kad šiandien jaučiuosi pavargusi ir prislėgta. O geriausia, ką galiu padaryti – išbūti su savo nerimu ir pagalvoti, ar tikrai viskas manyje blogai, o kas gi yra negerai?

Bandau atsakyti į antrą klausimą. Kai pieš kelias dienas teko dainuoti prie mikrofono, pavyko kažkiek atsipalaiduoti. Ilgai bandžiau išgirsti savo balsą. Pasirodo, jo net nepažįstu. Pagaliau pavyko jį atskirti iš kitų balsų. Ir man jis net šiek tiek patiko. Kitą dieną gavau progą perklausyti atlikimo įrašą. Labai nustebau. Ieškojau trūkumų, o jų beveik nebuvo. Tik pora vietų radau. Padariau dar vieną atradimą. Bendrai paėmus nedariau daugiau klaidų nei visi kiti. Ir šiaip bendrai pasirodymas buvo puikus ir įkvepiantis. Paskambinau draugei, kuri klausė viską iš salės. Ir ji patvirtino, kad skambėjo labai gerai. Ji net buvo išsiuntusi žinutes kitiems dainininkams ir apgailestavo, kad pamiršo įtraukti mane. Tokie nauji atradimai. Tikrai džiuginantys. Negerai šioje situacijoje buvo žymiai mažiau, ir nelėmė bendro vaizdo. Pamačiau, kad manyje yra daug kas gerai ir net aplinkiniai tai patvirtina. Tai ir į pirmą klausimą sau atsakiau. Belieka atlaikyti nerimą, kuris šiuo metu ženkliai sumažėjo. Ir vakarykščią patirtį tik sveikinti. Vaizdas po truputį ryškėja.