Pasakoja bluesky: kas aš esu ir ko noriu.

Sveiki.

Noriu prisistatyti. Esu 24 metų mergina, turinti valgymo sutrikimą – nuolatinį persivalgymą, su kuriuo kartu esu jau ilgą laiką, taigi stažas nemažas. Pradžių pradžia tikriausiai buvo nepasitikėjimas savimi bei savo išvaizda, tad norėjosi kažką keisti. Minčių nebuvo sunku atrasti, nes kiekvienas mano skaitomas žurnalas rėkte rėkė apie dietas, kuo viena už kitą geresnės ir kaip lengvai regis ir paprastai gali pasiekti savo laimę. Juk savaitę pasilaikius mažiausiai 5kg ir nukritę! Ir kaip neimt tokio puikaus pasiūlymo? Svajonės apie puikią figūrą jau visai čia pat, už savaitės ar dviejų. Žinoma, imu. Ir užsisuka nesustojantis ratas. Po dietos numesti kilogramai sugrįžta dėl staigaus bado, o aš kaltinu save dėl valios ir puolu ieškot kito išsigelbėjimo – kitos dietos. Ši tikrai pavyks. Deja, ne. Ir viliuosi taip pat po dvidešimto ir n-tojo karto, kad pabandžius dar vieną man pavyks. Deja. Rezultatai laikini, o mane kamuoja jo-jo efektas. Minus 5, plius 8, minus 10, plius 12 ir tt. Tie jo-jo efektai dar blogiau organizmui, nes kelia didžiulį stresą. Po dietų sekė metimasis į persivalgymą, kuris tęsėsi ilgą laiką. Maistas man buvo viskas: laimė, džiaugsmas, liūdesys, nuobodumas, tuštuma, apdovanojimas, draugas ir priešas. Viskas viename.

Daug metų aš kovojau, kas dieną vildamasi, kad vieną dieną pagaliau ir man pasiseks, ateis šventė ir į mano kiemą. Bet deja. Rankos sviro, viltis blėso. Vieną dieną priėjau tarsi išprotėjimo ribą, kai pajutau, kad NEBEGALIU taip gyventi. Tos mintys, kai kiekvieną minutę galvoji apie kalorijas, maistą, nuo ko lieknėsi, nuo ko ne, persivalgymai, beviltiškumas, storumas, viskas sprogo manyje ir supratau, kad arba aš imsiuos kažkokių labai drastiškų priemonių, arba aš tuoj pat susirandu VSC kontaktus ir užsirašau konsultacijai. Tegu jau jie man pasako, kad arba aš sergu, arba aš esu bevalė niekam tikusi, kuri nesugeba susiimt ir tik gadina sau gyvenimą, nes kokybės jokios nebuvo. Taip aš ir atsiguliau į VSC, kur sekė ilgas gydymas. Sekėsi man sakyčiau visai neblogai. Persivalgymai išnyko, stengiausi atkreipt dėmesį i savo vidų, atsigavau ir po išrašymo buvau patikėjusi savo sėkme – pasveikau. Deja, tas ilgai netruko. Netrukus atkritau, iškart pasirodė gėdos ir beviltiškumo jausmas. Viskas. Jei jau gydymas nepadėjo, niekas nepadės.

Bet vieną dieną tvarkiau savo stalčius ir atradau dienoraštį, kurį rašiau būdama VSC ir kurį laiką po jo (ačiū Dievui aš jį radau). Skaičiau, analizavau ir supratau savo nesėkmės priežastį. Mano gerieji laikotarpiai netrukdavo ilgai, nes mano dėmesys visas buvo į svorį nukreiptas. Kiek kilogramų aš numesiu, per kurį laiką, bet ne į savo vidų, ne į tai, kodėl man kyla nenumaldomas noras valgyt, ką aš gyvenime noriu pasiekti, kaip pagerint santykius šeimoje, galų gale kaip save priimt ir mylėt tokią, kokia esu (kad ir kaip tai banaliai beskambėtų).Mano nuomone, maistui mes skiriame per daug galių – jis nesutvarkys mūsų vidinių baimių, nesuras draugų, neįteiks diplomo ir tt. Nes maistas yra TIK maistas. Viską gali padaryti mūsų vidus. Bet ne maistas. Prie šios išvados priėjimo reikėjo daug laiko.

 

Taigi, dėl ko aš čia pradėjau rašyti dienoraštį? Tikrai toli gražu man iki pasveikimo. Bet labai noriu pasidalinti su Jumis savo patirtimi. Tai, ką suvokiau, tai, ko galbūt nesuvoksiu, bet mane kamuos. Tą irgi dalinsiuos, nes galbūt iš jūsų bus kokių patarimų, kurie mane privers susimąstyt ir į viską pažvelgt kitomis akimis. Noriu parodyt savo pavyzdžiu, kad dėmesys į svorį ilgalaikio rezultato neduos. Kad svarbiausia pažvelgti į savo vidų, pradėt mylėt save, atrasti save iš naujo, o tada ir mityba, ir svoris susitvarko. Taip pat manau, kad VS tema mažai kas kalba, tad galbūt čia atsiras bendraminčių, kurioms reikės pagalbos ar pasidalinti savo mintimis. Viskas, kas man padės nebūtinai ir Jums padės, nes kiekvienas turime savo kelią. Bet. Galbūt vienas ar kitas dalykas padės užsikabinti, susimąstyti kažką daryti kitaip. Ir man tai bus didžiausia laimė! 🙂

bluesky

Įrašo “Pasakoja bluesky: kas aš esu ir ko noriu.” komentarai: 2

  1. Visa žiauri tiesa, kurią nuolat bandau nuo savęs nuslėpt, neigt ir apsimest, kad to išvis nėra, čia sudėta kaip ant delno. Kartais to labai reikia, kad suvoktum, jog TAI YRA PROBLEMA. Aišku, kol kas atrodo neįtikėtina, kad maistas tėra maistas, svoris tėra svoris. Bet jei straipsnio autorė taip teigia, reiškia, jog yra žmogus (šiuo atveju, tikrai ne aš, deja, nes dar ooooj toli iki sveikimo), kuris tą jau atrado ir aš su nekantrumu laukiu kitų straipsnių, nes dažnai labai motyvuoja straipsniai, pastabos, kurie priklauso jau gerokai pažengusiam link sveikimo žmogui. Jei jau gali apie tai kalbėti, reiškia, jog padarei didelį žingsnį pirmyn. Sunku visą tai pripažint sau. Ką jau kalbėt apie kitus, turinčius tokių pat problemų

    • Suprantu tave, Elena. Pati anksčiau vengdavau pripažinti tiesą, net pykdydavo, jei kas užsimindavo, atseit nesupranta manęs. Bet žinoma, nereikia ir laužyt savęs ir spaust į rėmus. Man padėjo pasakymas sau: gal ir aš nežinau tikrosios priežasties, bet noriu sužinot. Nieko neprarasiu, nes atsakymas ateis iš vidaus ir jei nenorėsiu, su niekuo ir nesidalinsiu. Bet aš noriu pabandyt pažvelgt iš kito kampo ir pamatyt kitas išeitis, ne vien skendėjimą ligoje. Atsakymas gal iškart ir neateis. Gal ir per savaitę neateis. Bet jau vien sau leidimas pažiūrėt iš kitos pusės po kurio laiko iš tiesų duoda rezultatų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s