Patirtys: Dianos ligos istorija

Sveiki, esu Diana, man 24 metai. Noriu pasidalinti savo ligos istorija. Viskas prasidėjo kai man buvo 15 metų . Buvau laiminga, džiaugiausi paauglišku gyvenimu (nors turėjau nemažai nusivylimų, netekčių, meilės trūkumo). Augau tik su mama, deja, ji tik dirbdavo ir dirbdavo, nelabai kreipdavo i mane dėmesį. Tėtis mirė, kai man buvo 11 metų. Trūko man mamos meilės, rūpesčio. Dar ir dabar jaučiu nuoskaudą,kad turiu tokią mama, su kuria negaliu pasikalbėti, kai man sunku, kai man reikia jos palaikymo ir supratimo.

Saulužės istorija: šis tas apie dietas ir draudžiamą maistą.

– Brangioji, tu ir vėl laikaisi dietos?
– Ne, nesilaikau.
– Laikaisi!
– Tikrai ne! Aš tik sveikai maitinuosi.

Pasakoja bluesky: sunkus laikotarpis.

Gera, kai sekmadienio rytą galiu skirti sau ir parašyti straipsnelį. Kai nereikia skubėti į darbą. Kai niekur nereikia skubėti… Jei galiu sau tą leisti, kodėl gi nepasimėgavus ❤

Saulužės istorija: aprangos kodas.

Sveiki, štai aš ir vėl su Jumis. Šiandien noriu papasakoti apie dar vieną sveikimo žingsnį. Taip smagu, kad šiandieninis mano gyvenimas kupinas atradimų. Tikiu, jog tai Jus įkvėps.

Kvietimas.

Sveiki, esu Giedrė Raubaitė, šiuo metu studijuoju psichologiją Vilniaus Universitete ir rašau baigiamąjį darbą tema “Merginų, sergančių/sirgusių nervine anoreksija, patyrimas sveikstant“. Ieškau merginų, kurios gydėsi nervinę anoreksiją ir individualaus interviu metu galėtų pasidalinti savo patyrimu sveikstant. Sudalyvaudamos mano tyrime labai prisidėtumėte prie mano baigiamojo darbo ir prie geresnio supratimo apie tai, kokie procesai vyksta sveikstant nuo nervinės anoreksijos. Žinoma, visi gauti duomenys bus visiškai anonimiški – po informacijos apdorojimo, visi įrašai, gauti interviu metu, bus sunaikinami. Jei susidomėjote ir galite man padėti, lauksiu skambučių/žinučių numeriu +37068779997 arba laiškų e-mail’u
raubaite.giedre@gmail.com

Ačiū iš anksto

Giedrė 🙂

Pasakoja bluesky: valgymo sutrikimas. Kas čia per daiktas?

Valgymo sutrikimu daugiausia laikoma anoreksija ir bulimija. Kad tai liga – net nekyla abejonių. Su pastoviu persivalgymu kiek kitaip. Nes tai iškart asocijuojasi su apsileidimu ir nesugebėjimu neėst. Atsiprašau už tiesmukumą, bet, deja, taip yra. Pamenu, kai turėjau jau rankose VSC numerį ir tereikėjo surinkti, bet dar šimtą kartų skaičiau VS aprašymą, ar tikrai man jis, o ne valios stoka ir didžiulis apsileidimas. Kas, jei nuėjus pasakys, ką tu čia, mergaite, išsigalvoji? Mažiau valgyk ir viskas. Na, bet mažas vilties trupinėlis visgi nunešė mane į VSC ir aš pradėjau sveikimo kelią. Ir už tai sau šiandien tariu didelį AČIŪ.

Saulužės istorija: bandymas išlįsti iš slėptuvės.

Štai ir dar viena diena iš mano gyvenimo. Jaučiuosi netapusi, nepasiekusi. Ir vėl erzina vaikai, erzina namai. Juk ir išeinu šen bei ten, sportuoju, nepersivalgau, bet vis kažkas mane nervina. Greičiausiai niekas kitas, tiktai aš pati. Vis tas pats senas nemielas draugas perfekcionizmas. Kada gi būsiu patenkinta savimi. Vis tas pats užburtas ratas. Vis svajoju, kokia būsiu, kai visiškai pasveiksiu, kai įveiksiu, tada jau gyvensiu ir turėsiu teisę ir pagrindą pasidžiaugti. Sunku save priimti su trūkumais, visą tai pakelti. Atrodo, tai arba būk, arba nebūk visai. Būti kokia, būti kuo? Geresnė, tobulesnė, drąsesnė, su aiškiu „aš“. Nesusilieti su minia, nebandyti visiems įtikti, kad tik būčiau priimtina. Tas vidinis kritikas tūno manyje, nepriimtina pati sau – tai didžiausia problema. Kaip save pamilti? Pamilti už tai kas esu dabar , nelyginti kokia buvau ir kokia būsiu, siekiu tapti. Priimti ir mylėti.

Pasakoja bluesky: kas aš esu ir ko noriu.

Sveiki.

Noriu prisistatyti. Esu 24 metų mergina, turinti valgymo sutrikimą – nuolatinį persivalgymą, su kuriuo kartu esu jau ilgą laiką, taigi stažas nemažas. Pradžių pradžia tikriausiai buvo nepasitikėjimas savimi bei savo išvaizda, tad norėjosi kažką keisti. Minčių nebuvo sunku atrasti, nes kiekvienas mano skaitomas žurnalas rėkte rėkė apie dietas, kuo viena už kitą geresnės ir kaip lengvai regis ir paprastai gali pasiekti savo laimę. Juk savaitę pasilaikius mažiausiai 5kg ir nukritę! Ir kaip neimt tokio puikaus pasiūlymo? Svajonės apie puikią figūrą jau visai čia pat, už savaitės ar dviejų. Žinoma, imu. Ir užsisuka nesustojantis ratas. Po dietos numesti kilogramai sugrįžta dėl staigaus bado, o aš kaltinu save dėl valios ir puolu ieškot kito išsigelbėjimo – kitos dietos. Ši tikrai pavyks. Deja, ne. Ir viliuosi taip pat po dvidešimto ir n-tojo karto, kad pabandžius dar vieną man pavyks. Deja. Rezultatai laikini, o mane kamuoja jo-jo efektas. Minus 5, plius 8, minus 10, plius 12 ir tt. Tie jo-jo efektai dar blogiau organizmui, nes kelia didžiulį stresą. Po dietų sekė metimasis į persivalgymą, kuris tęsėsi ilgą laiką. Maistas man buvo viskas: laimė, džiaugsmas, liūdesys, nuobodumas, tuštuma, apdovanojimas, draugas ir priešas. Viskas viename.