Saulužės istorija: kabinuosi į GYVENIMĄ.

Turėjau gražią, laimingą vaikystę. Mylinčius tėvus, gerus draugus. Tuo metu mes gyvenome bendrabutyje, daug ko neturėjom, bet buvom laimingi. Aš jaučiausi saugi ir apsaugota nuo gyvenimo vėtrų. Tačiau maža mergaitė augo ir pamažu suprato, kad pasaulis yra ne tik geras, bet ir priešiškas. Turbūt daugeliui teko susidurti su patyčiomis mokykloje, aš buvau ne išimtis.

Kai man buvo septyneri, vienu metu įvyko keli pasikeitimai. Mes gavome naują butą, pradėjau lankyti mokyklą, tais pačiais metais gimė mano brolis. Sunkiausia, kiek pamenu, buvo pritapti mokykloje. Ypač brendimo laikotarpiu. Daugeliui man patinkančių klasiokų aš pasirodžiau per stora ir dar, spuoguota, tad – neverta jų bendrystės. Namuose bendrystės irgi neturėjau. Tėvas nutolo, manau, dėl nuolatinės mamos kritikos jo atžvilgiu. Kūnu jis buvo su mumis, bet mintimis – tik darbe.

Taigi, liko tik mama. Ech, svarbiausias man žmogus, kuris iki šiol man drasko širdį. Ji nuolat buvo ir yra įsitempusi. Nuolat galva pilna rūpesčių, nepasitenkinimo, kad niekas jai nepadeda, ji turi visa šeimą viena tempti ant savo pečių. Mes nebuvome tinginiai, tiesiog darėme darbus taip, kaip mokėjome, bet, deja neatitikome jos standartų. O jei negali padaryti tiksliai taip kaip iš tavęs tikimasi, tai pagalbos nereikia. Svarbiausia mamai buvo, kad mes būtume pamaitinti, aprengti, suruošti į mokyklą, nuprausti. Šią gerovę iki šiol iš jos jaučiu, ir tik dabar mokausi būti dėkinga.

Gili vienatvė paauglystės metu atėjo į mano gyvenimą. Atsiskyriau nuo bendraamžių, taip pat nusivyliau gauti nors kiek dėmesio iš namiškių ir jiems daugiau nebeatsivėriau. Jaučiausi nenormali, namuose niekad nebuvau pakankamai gera, mokykloje taip pat netinkama. Net mano geriausia draugė nusisuko nuo manęs gavusi berniukų klasiokų dėmesio. Taip prasidėjo mano liga. Trylikos įsimylėjau, bet tas vaikinas neatkreipė į mane dėmesio. Aš nusprendžiau, jog esu per stora. Toliau sekė pusmetis bado. Per diena suvalgydavau vieną obuolį arba vieną pomidorą, geriausiu atveju kiaušinį. Mano svoris nuo 48 nukrito iki 36 kilogramų. Pradėjau sau patikti, bet mano taip vadinamos problemines sritys vis tiek liko putlesnės nei man norėjosi. Mama tuo metu mane pagaliau pastebėjo. Bet ir vėl tik iš materialios pusės. Pradėjo rūpintis mano sveikata, bet nesuprato, kad problema yra kur kas gilesnė. Bet man patiko tas dėmesys, todėl pasveikti nebenorėjau. Prasidėjo sveikatos problemos: skydliaukė, širdis, nugaroj padidėjo plaukuotumas, dingo mėnesinės. Tuomet pirmą kartą su mama apsilankėme pas ginekologę. Bet išgirdusi kvailus klausimus, trenkiau durimis, išbėgau iš kabineto. Manęs klausė, ar aš vaikystėje mėgau laipioti medžiais, dar ilgai prisiminiau medikės ištartą žodį hermafroditas.

Mokykloje man ir toliau nesisekė bendrauti, nebegalėjau pakelti įtampos. Pradėjau nuolat kylantį stresą, vienatvę ir nuobodulį užvalgyti. Mano svoris šoktelėjo iki 58 kg. Dar stipriau savęs nekenčiau. Tuomet mušiau savo kūną, norėjau pjaustyti šlaunų ir pilvo riebalus. Galvojau, kad nusipelniau dar didesnės bausmės, todėl ir toliau baudžiau save kasdieniniais persivalgymais. Mama turėdavo paslėpusi po kilogramą-du saldainių, tie maišai grėsmingu greičiu pradėjo sekti. Aptikusi juos tuščius mama pavadino mane vagile. Bet tai nepadėjo,- naujai nupirkti saldainiai išgaruodavo akimirksniu, nenusiramindavau, kol, apieškojusi visą butą, pagaliau juos rasdavau. Maistas man tapo narkotiku.

Aštuoniolikos padariau išvadą, kad gyventi yra per sunku, tad geriausia būtų verkti, verkti, verkti, kol galvą suspaudžia tiek, kad atrodo tuoj išprotėsiu. Tada to labiausiai troškau. Pradėjau pjaustyti bei deginti savo rankas. Kartą vos neiššokau pro balkoną. Kelis kartus buvau prisigėrusi vaistų, bet, laimei, jie manęs nepaveikė. Tas laikas nuo keturiolikos iki aštuoniolikos buvo juodžiausias mano gyvenime. Išgyvenau tikrą pragarą dar būnant kūne.

Štai ir priartėjau prie pirmo savo gyvenimo posūkio, kelio į gyvenimą pradžios. Tada į mano pašto dėžutę atklydo lankstinukas apie Evangeliją. Patikėjau, kad tiktai Dievas gali mane ištraukti iš šito purvo. Taip ir atsitiko. Mano širdį užliejo ramybė, giliai širdy patyriau Kristaus meilę. Buvau laiminga, atradusi, kad bent vienam asmeniui šiame pasaulyje rūpiu, esu mylima tokia, kokia esu… Pradėjau lankyti krikščionių bendruomenę, po truputį prasidėjo mano sielos atstatymas. Persivalgydavau kur kas rečiau, nes atradau gyvenimo prasmę. Tada dar nesupratau, kad turiu valgymo sutrikimą.

Po septynerių metų antras posūkis – nepakėlusi didelio darbo krūvio ir santykių sunkumų darbe pradėjau persivalgyti vakarais. Pasidarė baisu, kai svarstyklėse pamačiau 75 (mano ūgis 153cm). Supratusi, kad nebeturiu jėgų eiti į darbą, kreipiausi į psichiatrę iš kurios tiesiai važiavau į ligoninę gydytis nuo depresijos. Ten gulėdama pirmą kartą išgirdau apie valgymo sutrikimus. Po išrašymo kreipiausi į VSC, kuris tuo metu nuomavosi patalpą, susitikimai vyko kartą per savaitę. Tada išmokau teisingai maitintis, nebesilaikyti dietų.

Šiuo metu esu ką tik įveikusi trečią savo gyvenimo posūkį. Mokausi mylėti ir gerbti savo kūną. Jau patinku sau tokia, kokia esu. Nebenoriu būti tobula, kovoju su šiuo įsisenėjusiu įpročiu, manau kad įveiksiu. Mokausi išreikšti savo norus ir jausmus sveiku būdu. Įdėta daug, daug darbo: mano pačios, kantrių, pasiaukojančių bei pasitikinčių manimi specialistų. Šiuo metu man 35-eri, svoris nebeauga. Kabinuosi į gyvenimą, manau, kad verta… Kabinkimės drauge, mes galime įveikti ligą.