Sheila Himmel „Tu turėtum būti alkana“: valgo visi.

Mano dukra Liza ir aš sveikiname jus užklydus į šį dienoraštį apie džiaugsmą ir liūdesį, kuriuos maistas kasdien atneša į mūsų gyvenimus. O viskas rodos taip paprasta: mums reikia valgyti, kad galėtumėm gyventi.

Keliais žodžiais nusakysiu, kas yra kas: aš esu maisto kritikė, o Liza šiuo metu sveiksta nuo anoreksijos. Mūsų istorija aprašyta knygoje „Alkis: motinos ir dukters kova su anoreksija“, kurią išleidom 2009 metais.

Liza buvo įstrigusi uždarame rate, kuriame sukosi nuo anoreksijos iki bulimijos, nuo pastovaus persivalgymo iki perdėto sportavimo. Ji gulėjo ligoninėj dėl depresijos. Valgymo sutrikimai, kaip ir pats gyvenimas, visuomet sudeda iš daugybės dalykų. Priežastys gali būti biologinės, psichologinės ar kultūrinės, gydymo būdų taip pat begalė: pradedant dvylikos žingsnių programa, parengta pagal analogišką anoniminiams alkoholikams skirtą programą, baigiant žirgų terapija. O kur dar vaistai ir masažai, žolelės ir probiotikai, dialektinė elgesio terapija ir psichoanalizė. Dažniausiai valgymo sutrikimai sukelia kitus psichinius sutrikimus arba eina greta jų, o tai labai komplikuoja gydymą. Liza paveldėjo depresiją iš mano giminės pusės, kūno vaizdo problemas – iš tėčio.

Maisto kritikei turėti dukrą, sergančią anoreksija, tas pats, kas psichiatrei auginti sūnų šizofreniką. Ar dar blogiau. Kai Liza buvo maža ir judri it gyvsidabris, mes nuolat juokaudavom, kai ji paaugs ir ims maištauti, taps budiste arba jaunąja respublikone. Dabar tai atrodytų nekalta ir žavu.

Liza užaugo namuose, kuriuose maistas buvo svarbus. Nedas, mano vyras, yra puikus virėjas. Mūsų socialinis gyvenimas sukosi apie restoranus ir virtuves. Mūsų atostogos buvo tartum piligriminės kelionės ieškant skaniausių taco, picų ar vietnamietiškų suktinukų. Maistas mums yra namai, sveikata, fantazija, pramoga, mokslas ir darbas. Valgo visi. Amerikoj dažnai jautiesi lyg visą parą dirbančiame bufete, kur maistas ant kiekvieno kampo ir žmonės nuolat valgo. Todėl nenuostabu, kad valgymo sutrikimai prasideda vis ankstesniame amžiuje, apima vis daugiau berniukų ir vyrų.

Šiame dienoraštyje mudvi bandysime rasti vidurį tarp protingo valgymo ir sutrikimo, vietą, kurioje geriausia gyventi. Apžvelgsime svarbiausius pastarojo meto įvykius ir aptarsime nesiliaujančias mirtis. Maiklas Džeksonas, viena talentingiausių muzikos pasaulio žvaigždžių, yra tik dar vienas iš tų, prie kurių ankstyvos mirties prisidėjo anoreksija. Kaip kitaip? Kai žmogus taip smarkiai suliesėja, dėl maisto medžiagų trūkumo pažeidžiami visi pagrindiniai vidaus organai ir sutrinka elektrolitų balansas – visa tai labai padidina širdies sustojimo riziką.

Aš ateinu čia kaip motina, žurnalistė ir gurmanė. Liza – kaip jaunas žmogus, kuris pamažu grįžta į gyvenimą, kaip tik į vienus iš svarbesnių momentų – jai trūksta vos keleto kreditų, jog pabaigtų koledžą, po to persikeltų gyventi kitur ir susirastų gerą darbą. Būtent dėl šių priežasčių Lizos įrašai dienoraštyje pasirodys gan retai.

Garsus maisto kritikas M. F. K. Fisher rašė: „Žmonės manęs klausia, kodėl rašau apie maistą, gėrimus ir valgymo kultūrą? Kodėl nerašau apie politiką, meilę ar kitus dalykus, apie kuriuos paprastai rašoma? Paprasčiausias atsakyti buvo taip: aš, kaip ir dauguma kitų žmonių, esu alkanas.“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s