Sėdžiu viešbučio kambaryje Berlyne su puodeliu arbatos ir nešiojamu kompiuteriu, mano vaikinas vartosi lovoje su knyga rankoje; mes ką tik aptarėme, kur galėtumėme pavakarieniauti rytoj, mūsų paskutinį vakarą prieš grįžtant į Angliją. Mes valgėm restorane vakar vakare. Tiesą sakant, restaranuose mes vakarieniavome visas viešnagės dienas. Tai pirmosios atostogos po visko. Pirmosios, kai sau tai leidžiu.
Man vis dar sunku suvokti, tai – lyg kas vakarą pasikartojantis stebuklas: valgyti su kitais žmonėmis normaliu paros metu ir žinoti, kad dabar šitaip bus kasdien, ištisas savaites ir mėnesius. Man tai vis dar neįprasta: dešimt metų aš valgiau slapčia, visada viena ir visada paryčiais, tik kruopščiai suplanuotą maistą, po dar vienos dienos be kąsnio burnoje.
2008 metų vasara
Prieš metus mintis apie tokį gyvenimą, kokį gyvenu dabar, atrodė daugiau nei neįmanoma. Kaip galima nepaversti visos savo dienos ir viso gyvenimo vienu iki aušros trunkančiu maisto troškimu, kaip galima tiesiog valgyti, kai esi alkanas, arba todėl, kad pietų metas, o tuomet imtis ko nors įdomesnio ar svarbesnio? Valgymas buvo dar vienos neįtikėtinai ilgos dienos atskaitos taškas, gyvenimo atskaitos taškas; preciziškai suplanuotas, nes maistas turėjo būti ypatingas, toks ypatingas, kad būtų verta laukti, įgaunantis vis tobulesnį pavidalą stiprėjant alkiui – visa kita, palyginus su juo, atrodė nebesvarbu.
Vien mintis tai pakeisti – gyventi normalų gyvenimą – atrodė kaip kažkas, ko niekada nesugebėsiu padaryti; kažkas, ko niekada nenorėsiu padaryti, niekada. Kodėl, po galais, aš turėčiau atsisakyti to stebuklingo, visa užtemdančio priešaušrio malonumo suvalgyti savo porciją duonos, virtų daržovių ir šokolado savo lovoje, kodėl turėčiau tai iškeisti į „malonumus“, kuriuos kiti žmonės suranda kituose dalykuose? Atrodė visiškai neįmanoma, kad kas nors galėtų pakeisti ekstazę, patiriamą gabalėliui pieniško šokolado tirpstant burnoje ir tuomet užmiegant visai prieš pat saulėtekį (net ir žiemą).
Todėl aš ir rašau šį dienoraštį: taip ilgai ir taip tvirtai aš buvau įsitikinusi, kad nenoriu pasveikti, nors visi nuolat kartojo, jog privalau. Aš, žinoma, mačiau visus tokio gyvenimo trukūmus: nebuvau kvaila. Bet tie visi negalėjo matyti tokio gyvenimo privalumų ir to, kokiu priklausomu nuo jo tampi. Aš skaičiau knygas apie anoreksiją, kuriose tiek daug pasveikusių merginų, lygindamos dabartinį savo gyvenimą su senuoju, jausdavosi lyg prisikėlusios iš numirusiųjų. Bet aš visuomet maniau, kad tai ne apie mane, jog aš esu kitokia.
Iš tų pačių knygų aš sužinojau, kad turiu visus būdingus simptomus, kuriuos turėjo ten aprašytos merginos, kad mano elgesio modeliai tokie pat (kas parodys man anoreksikę, kuri nenorėdavo įsiberti kalno druskos į bet kokį maistą?), bet aš vis tiek maniau, kad su manimi kažkas yra kitaip ar bent jau buvau tikra, kad tai atsiperka: galiu būti liekna (lygiai toks pats siekis kaip ir kitų merginų), sunkiai dirbti (visas mano gyvenimas galėjo suktis tik apie skaitymą ir rašymą), saugi, nepažeidžiama.
Dabar aš esu viena tų merginų, kurios prisikėlė iš numirusiųjų, ir stebiuosi, kaip išvis sugebėjau išgyventi tuos metų metus bado, nuolat būdama viena ir įtikinėdama save, jog taip esu laimingesnė. Aš noriu tęsti šią neįtikėtinai greitą kelionę (prasidėjusią mažiau nei prieš metus) ir apie tai rašyti taip, kad kiti ar kitos galėtų geriau suprasti, kaip giliai anoreksija sergantys žmonės yra įstrigę tame, ką jie daro. Aš noriu rašyti taip, kad kiti sergantieji matytų, kad/kaip viską galima pakeisti.
Man tai buvo sekinantis karas: palaipsniui, bėgant metams, po truputį kaupėsi dalykai, rodantys man, kad šitaip gyventi darosi vis sunkiau ir sunkiau įmanoma, kol galų gale jų ir nuovargio susikaupė pakankamai, kad imčiau ką nors keisti. Galbūt šis dienoraštis bus viena iš priežasčių keistis kam nors kitam.
2009 metų vasara
Aš lioviausi valgiusi, kaip man buvo maždaug 16; tai nebuvo sunku: atsisakiau pusryčių ir pradėjau meluoti apie tai, kad valgiau pietus ir vakarienę. Mano ūgis 168 cm, mažiausias svoris – 39 kg. Dabar man 27-eri, esu sveiko svorio (mano vaikinas labai teigiamai vertina mano apvalumus ir išlinkimus) ir esu tvirtai įsitikinusi, kad niekuomet daugiau negrįšiu atgal. Kokio velnio turėčiau?
Šiame dienoraštyje aš aprašysiu ir ligos, ir sveikimo progresą. Šią žavią ligą – anoreksiją – bandysiu parodyti iš visų kampų: asmeninio, socialinio, medicininio, filosofinio. Ir nors ji tampa vis labiau ir labiau paplitusi, žinių apie anoreksiją vis dar per mažai. Gal šis dienoraštis nupūs dalį miglos.
Šiam kartui pakaks; laikas pietums.
Valgymo sutrikimai 