Kaip keista, kad šiandien aš vėl pagalvojau apie savo ligą kaip… apie ligą, o ne gyvenimo būdą, prie kurio pripratinau savo kūną, mintis ir net ateitį. Sunku pasidalinti savo istorija, kai vargiai pameni jos pradžią, kai tam tikros detalės blunka, o dabartiniai momentai nebejaudina. Septinti metai savęs alinimo juk šis tas. Skaitantieji, žinokit, būsiu neapsakomai laiminga, jei mano žodžiai ką nors įkvėps… jei ne atsikratyti ligų, tai bent stengtis.
14-ieji mano gyvenimo metai. Tokią šviesią ir gražią vaikystę teko palikti už nugaros. Žengiau į pasaulį, kuriame nebe žaislais žaidi, o pats dažniausiai tampi tokiais. Nebuvau gražiausia panelytė pasaulyje, bet buvau sveika ir laiminga. Tiesa, tai vertino tik patys artimiausi ir mylimiausi žmonės. Kiti matė tik kreivus dantukus, pūpsinti pilvuką ir vis apvalėjančius klubus. Neapsikenčiau replikų, kurių, tiesą sakant, nebuvo tiek jau ir daug – vos keletas. Ir to užteko pasileisti kita kryptimi, kurios nepakeičiau iki pat šiol.
Negaliu detaliai atsekti visų įvykių, galiu pasidalinti tik labiausiai įstrigusiais momentais. Pirmiausia sekė stipri anoreksijos banga, kuri talžė mane iki, jei neklystu, 16-17 metų. Būdama 175cm mergina svėriau 49 kg. Buvau pati laimingiausia tuo metu – didžiavaus kyšančiais kaulais, krintančiais rūbais, džiaugiausi išvydusi išsigandusių artimųjų veidus ir tik juokiausi, kai jie mėgino su manimi kalbėtis. Niekada nesu mėginusi narkotikų, bet spėju, kad apsvaigę nuo kvaišalų žmonės jaučiasi panašiai. Žinoma, ši “pasaka“ netruko amžinai. Vieną sykį užsinorėjau… valgyti.
Nors valgiau pamažu ir atsargiai, sąžinė mane ėdė kur kas stipriau. Nepajutau, kaip atsidūriau tualete ir sėkmingai iš pirmo sykio išvėmiau viską, ką turėjau skrandyje. Skambės pamišėliškai, bet staiga vėl pasijutau laiminga – tik pamanykit, aš galiu valgyti! Galiu! Juk po to viską tiesiog išvemsiu!!! Šias mintis ir šį įvykį drįstu įvardinti lūžio tašku, nes anoreksija skilo į dvi dalis, iš kurių viena vardą pakeitė į bulimiją.Tai vienareikšmiškai baisiausias dalykas mano gyvenime, privertęs mane elgtis taip šlykščiai, kad kitas žmogus net neįstengtų suvokti: kai namiškiai susigaudė, kad vemiu namie, teko ieškoti kitų vietų. Gyvenau miesto pakraštyje, todėl atsiradau nemažai nuošalių, apleistų ir negyvenamų vietų, kurių rūsiuose ar net čia pat už kampo išsituštindavau skrandį. Nebijojau nei rėpliojančių vabalų, varlių ar pelių. Net kūnas pašiurpsta prisiminus tuos vaizdus, kai nebeturi, kur statyti kojos, nes visas rūsys – vien mano vėmalų dėmės. Atėjus žiemai, kai pasidarydavo nepakeliamai šalta, maistą pašalindavau į iš virtuvės atsigabentus dubenius savo kambaryje, grojant muzikai. Po to tyliai sėlindavau su kliuksinčiais dubenimis į tualetą. Kartais jie išstovėdavo net per naktį. Vėmimai kartodavosi po 5-9 kartus per dieną, todėl nenuostabu, kad ėmė trūkti kalio, širdutė vis imdavo plakti netolygiai.
Valgymo sutrikimai 
Raimonda, tikrai kabinkimės į gyvenimą 🙂 Mylėkime save ir savo kūną, nežalokime jo vėmimais, sėkmės tau 🙂 būtinai pranešk dažniau, kaip tau sekasi kovoti su liga
tavo istorija labai skaudi, kai man kazkas panasaus, bet tikiuos savo blogiausius laikus palikau praeiti ir labai tikiuosi kad tau pavyks, nes kai gyvenimas tiesiogine to zodzio prasme tik ir sukasi apie maista ir mintimis apie ji, tai ne gyvenimas. man po sunkiu etapu padeda draugai, buvimas su jais ir laikas, kuri leidziu naudingai, kuo maziau budama viena.
ir darkart , labai tikiuos, kad tau visgi pavyks 😉
Raimonda… Sveikimo kelias nėra lengvas, bet būtinas dėl tavęs pačios :). Ir nėra kažkokio stebuklingo būdo ar vaisto pasveikti… Matyt, kaip kad reikėjo susergant kažkokio trumpo sujungimo, reikia ir sveikstant sulaukti tokio stipraus sukrėtimo, kad pasakytum savo ligai tą tvirtą: ,,NE“. Juk nesinori, kad tave prisimintų tik tą, kuri stengėsi būti graži. O ir vemiant kilogramai tik laikinai krenta, vėliau netgi kils ir nesvarbu, kad badausi… Labai svarbu iškentėti tą laikotarpį, kai valgant normaliu režimu, svoris labai svyruos, tačiau jis stabilizuosis ir tikrai bus optimalus. 🙂 Ką esu pastebėjusi, kad visos sirgusios ir sergančios VS turi polinkius į ,,maniją“. Juk tikrai turi mėgstamą veiklą-realizuokis joje 🙂 padeda :).
Taip, visa tai as žinau, juk bulimija sergu ketvirtus metus. Ir kadangi “derinu“ badavimą ir persivalgymą (kurį dažniausiai vadinu normalios arba net mažos porcijos suvalgymu ir išvėmimu ir tik gana retais, bet iiiiitin stipriais apsirijimais), tai mano svoris, deja, vis krenta ir krenta. Dabar vėl grįžtu prie 50 kg ribos (mano ūgis šiuo metu 177cm). Pirmas tikslas, save nuteikti bent jau tam, kad prisipažinčiau artimiesiems atkritus ir padrąsinčiau save vėl kreiptis pagalbos. Mėginimas gydytis pačiai, matote, nelabai sėkmingas:) ačiū visoms už palaikymą!!!!
Raimonda