Ilonos istorija: išmokau mylėti save ir dirbti su savimi.

Kaip šiandien prisimenu tą dieną, kai pirmą kartą pamačiau anoreksija sergančios merginos nuotrauką. Tada man buvo 11m. Ir galvojau, kad niekada tokia nebūsiu. Po pusės metų prasidėjo pirmasis fizinio brendimo periodas. Pradėjo kilti pirmosios mintys apie svorio ir kūno formų koregavimą. Dietų nesilaikiau, daugiau sportavau, aktyviai dalyvavau mokyklos veiklose. Pirmasis pasiekimas – buvau antroji klasėje mergina, kuri sugebėjo daryti pilnus atsispaudimus kaip vaikinai.

Kai buvau 13m. mano tuo laikotarpiu geriausia draugė, kuri svėrė daugiau nei aš, pradėjo badauti. Pati valgiau už tris. Ji nyko akyse proporcingai augant mano pilvui. Kai pradėjau suvokti šį skirtumą, prasidėjo pirmieji maisto porcijų normavimai, intensyvesnis sportavimas. Antrasis pasiekimas – galėjau išbėgti didelio kilometražo distancijas be sustojimo. Draugė savaitei buvo paguldyta į ligoninę dėl išsivysčiusios mažakraujystės, o man slapta pavydu buvo dėl sulaukiamo dėmesio.
Man 14 m. Buvau aštuntokė. Sustiprėjo domėjimasis dietomis, įvairiomis treniruotėmis. Sustiprėjo ir alkis. Pradėjau vėl daug valgyti ir…atsirado pirmieji vėmimai. Žinojau, ką tai reiškia. Bandžiau aplinkkeliais pakalbėti apie tai su šeimos gydytoja. Diagnozė – nervai.
Vemti lioviausi. Pradėjau valgyti tik iki šešių vakaro. Lankiau šokius, chorą, dailę, teatrą, papildomai mokiausi matematikos, rašiau. Pasiekimas – geriausia mokyklos mokinė.
Sulaukusi 15m. pakeičiau mokyklą. Atradau naują aistrą – tinklinį ir futbolą. Netapau profesionalė, tik mėgėja. Dar daugiau mokiausi, ypač fiziką, pradėjau lankyti jaunųjų fizikų mokyklą, mažokai bendravau su nauja klase, atsiribojau nuo senų draugų (geriausia draugė, pasirodo, nebuvo geriausia), padažnėjo persivalgymo priepuoliai, vienatvės jausmas, atsirado poreikis žalotis. Svoris tai krito, tai kilo.
Sulaukus 16 metų prasidėjo psichologinė paauglystė. Pradėjau domėtis vaikinais, iš naujo pamilau dailę, literatūrą. Pradėjau lankyti diskotekas, naktimis slapčiomis išeidavau iš namų. Pradėjau daugiau laiko bendrauti su panele, kuri visada šalia buvo, o niekada nesusimąsčiau kokia artima ji man. Jai atskleidžiau savo paslaptį, kad dažnai persivalgau ir vemiu, arba badauju. Ji suprato ir skatino kreiptis pas gydytoją. Vėl nuėjau pas šeimos gydytoją. Jos diagnozė – nervai. Išrašė sirupą nuo nervų. Bandžiau pasikalbėti su mama apie savo kompleksus dėl svorio ir valgymo. Pareiškė: ,,Kad daugiau negirdėčiau tokių nesąmonių, ką čia nusišneki?”
Tai buvo paskutinis lašas! Nuo Naujųjų metų pradėjau badauti. Dėjau ant dietų. Badavau. Gėriau arbatas, vandenį, kakavą, kavą, kartais alkoholio nevengdavau. Savaitgaliais stengdavaus nelikti namie. Likdavau pas artimą draugę, pas krikšto tėvų, močiutę. Visiems sakydavau, kad jau pavalgius namie, arba pas ką svečiuose. Per savaitę suvalgydavau vieną dešrelę ar porą sausainių. Savo porciją slėpdavau, paskui į vietą padėdavau arba šuniui atiduodavau. Svarstyklių neturėjau, sverdavaus pas draugus, slapta. Savo kasdienius pasiekimus matuodavau liniuote. Per pusę metų numečiau apie 20kg. Vasarą įsidarbinau dviejuose darbuose, papildomai važinėjaus dviračiu, kasdien per virvutę sušokinėdavau 1500-3000 šuoliukų, padarydavau 70-100 atsispaudimų, kur dar atsilenkimai ir kiti pratimai…Atsirado laisvės, lengvumo pojūtis. Pažiūrėjus į veidrodinį atspindį kildavo noras save globoti.
Sulaukus 17m. mano ūgis buvo 174cm, svėriau 45kg. Tada nepatikėjau tuo, ką pamačiau. Man laisvė ir kūryba buvo svarbiausios vertybės. Ir tobulumo siekimas. Turėjau būti geriausia visur.
Aplinkiniai ir tėvai pastebėjo, jog tapau panaši į pakabą. Net mokytojai. Visi klausinėjo, kas man darosi, daugiau valgyt, gal įsimylėjau… Pradėjo stebėt mano (ne)valgymo įpročius, sekti. Pasijutau užspiesta į kampą. Dar labiau atsiribojau. Man atrodė, kad jie tik nori pakenkti, sulaužyti MANO SISTEMĄ, MANO VERTYBES, MANO TOBULUMO SIEKIMĄ, ATIMTI MANO LAISVĘ. Mama ir močiutė privertė valgyti. Prie jų akių ir kimšdavau, slapta išvemdavau. Mačiau kaip jos baisisi manimi, kaip nykstu. Sustoti nebegalėjau. Kartu man buvo malonu stebėti jų siaubą. Pikdžiugiškai džiaugiausi, slapta. Tarsi norėjau pasakyti: ,,matote, iki ko privedėte. Čia jums bausmė už tai, kad laiku neatkreipėt dėmesį į mane, kad nuo mažens reikalavot daugiausiai, kad daugiausiai darbų duodavot, daugiausiai atsakomybės, kad pažymiai jums svarbiausias rodiklis.“. Štai ką tuo norėjosi išrėkti… Bet taip iki šiol ir nepasakiau.
Prasidėjo depresija, nuo visų norėjau pabėgti. Sunkiai sekėsi susikaupti moksle, nemiga kamavo, sapnuodavau maistą, norėjau mirti. Pradėjo klibėti dantys, išslinko daug plaukų, likę buvo kaip stagarai, plaukai augo ant krūtinės, menstruacijos dingo metams, permušinėjo širdį, tino rankos ir kojos, svaigo galva. Kūriau savižudybės planus – norėjau perdozuoti heroinu, pirmą kartą užsirūkiau, žalojausi kasdien. Mačiau haliucinacijas, mane persekiojo didelis tirštas siluetas, kuris sakė, ką turiu daryti, ką per pamokas rašyti. Sufleravo klaidingai… Bet jo klausiau. Jaučiausi vieniša. Mačiau vien juodą, dievinau juodą spalvą.
Vieną dieną, kai buvau ypač palūžusi, prisipažinau mamai, kad sergu VS. Ji iškart išvežė pas šeimos daktarę, padarė kraujo tyrimus, cukraus kiekis kraujyje per mažas buvo (pamenu vartojau labai daug sacharino, kas mamai nepatiko), spaudimas irgi. Išsiuntė į Kauno klinikas pas neurologą. Ten apšaukė, kad tai mano kaltė, ir ne jų kompetencija, ir užtrenkė duris. Namie man dar blogiau pasidarė ir mama iškvietė greitąją, savaitę gulėjau su prijungtomis lašalinėmis. Po savaitės paguldė į Kauno klinikas. Ten pragulėjau vpps skyriuje du mėnesius. Priaugau iki 52kg. Nors iš pradžių svoris tik krito. Pamenu pirmą dieną, kai ten paguldė. Galvojau išbūsiu tik dvi savaites. Pamenu blondinę seselę, kuri mane bandė paguosti: ,,tu neverk, priauginsim svorio, ir išleisim“. Tipinė blondinė… Pamenu paskutinę dieną ten, kai bijojau išeiti, nes nesijaučiau tvirta. Ir nebuvau.
Po dviejų dienų buvau išsiųsta į sanatoriją. Ten pablogėjo, o ir seseles puikiai sekėsi apgauti. Sulaukusi 18m buvau paguldyta į VSC. Visi jį giria. Aš ne. Gulėjau, kad tik mamai būtų geriau. Man tik blogiau buvo. Per 5d priaugau 3,5kg. Man buvo šokas. Juk kitos merginos tik pusę kg per mėnesį priauga, o aš… Nepatiko tuo metu dirbusių seselių požiūris į darbą, elgesys su manimi. Kam dar penkių rūšių tabletes gerti reikėjo? Man ta gydymo sistema netiko. Tiko dailės, kino terapija ir bendravimas su savo psichiatre. O visa kita ne. Gulėjau tik dėl to, kad mamai geriau būtų. Ir kad giminė nekaltintų manęs dėl to, jog mamai blogai per mane.
Visiems pablogėja, kai išvyksta mokytis į aukštąją mokyklą, kai pradeda gyventi atskirai nuo tėvų. O man tik tada pagerėjo, tik tada pradėjau sveikti, stiprėti. Reikėjo atsiriboti nuo to, kur užaugau, nuo to kas, slegia. Mane slėgė tyla, rutina, kitų problemos.
Dabar man 23m. Esu 99proc. pasveikus. Nesižaloju, valgau kas man patinka ir kada noriu. Svoris normalizavosi, net minties nekyla išsivemti, jei kartais persivalgau. Antidepresantų ir kitų tablečių vartojimą pati nutraukiau. Net peršalus gydausi žolelėmis. Kur tas kitas 1 proc? Nežinau. Žinau tik tiek, kad dėl nieko negali būti visiškai tikras. Kad per VS išsiugdžiau valią, tvirtą charakterį, vertybes, išmokau atsirinkti draugus, savarankiškumo, nebijojimo būti vienai, supratimą-kad jei ateini į darbą, turi dirbti, ir gerai dirbti, atradau slaptus gabumus ir išmokau mylėti save ir dirbti su savimi, bei džiaugtis tuo ką turiu.