Regis, tiek daug noriu pasakyti, pasidalinti, o žodžiai sunkiai iškyla į paviršių.. Matyt dėl to, kad visa tai taip svarbu, taip jautru. Tačiau pradėsiu nuo pradžių.
Daug ilgų metų kankinausi dėl svorio, išvaizdos. Tai mane persekiojo kiekvieną dieną. Tikrai, matyt nuo 10 metų (šiuo metu man 24) nebuvo nei dienos, kad nebūčiau pagalvojusi apie svorį, figūrą ir kaip bus gera, kai aš numesiu svorio. Tai buvo sunki ir didžiulė našta, kurią vilkau šitiek metų. Ji buvo visur su manimi: parduotuvėje, su draugėm, einant namo, žiūrint TV. Tai buvo našta, kuri kvėpavo tiesiai į nugarą ir neleido man atsikvėpt. Kadangi jos alsavimą jutau net miegant, jaučiausi tokia beviltiška, kad su ja nesusitvarkau… Ir štai net nepastebėjusi įsisukau į nenutrūkstamą ratą: dieta – persivalgymas – nauja dieta – persivalgymas – nauja dieta… Galima tęsti be galo. Nauja dieta man buvo tarsi nauja viltis gyventi, o nepasisekimas gramzdino gilyn. Sunkiausia buvo tai, kad šitiek metų nejutau gyvenimo skonio, nes Gyvenimas buvo man mano svorio skaičiai, maistas, nuotaikos priklausė nuo to, ar aš priaugau, ar numečiau, ateities planai – ar numesiu svorio, ar ne (o jei ne, tai nebus gyvenimo).
Žodžiu, galima vardinti be galo, be krašto. Ir štai atėjo diena, kai nuolatinis persivalgymas tapo mano kasdienybe, internete susiradau valgymo sutrikimų aprašymus. Supratau, kad anoreksija ir bulimija yra ligos, tačiau persivalgymas? Jūs ką, juokaujat?? Tai juk tinginių liga, kuri nesugeba užsidaryt burnos, mažiau ėst ir daugiau pasportuot. Čia matai, dar ligas kažkokias savo valios trūkumui priskiria.. Bet matyt, vien tai, kad ieškojau, ar teoriškai persivalgymas irgi gali būti liga, buvo tas mažas pagalbos šauksmas, nes regis man jau niekas negalėjo padėt… Susiradau aprašymą.. Na, regis atitinka. Tada susiradau VSC registratūros telefoną ir užsirašiau konsultacijai. Pamenu, net iki konsultacijos pabaigos negalėjau patikėt, kad tai gali būti liga ir išeinant gydytojos klausiau, ar čia tikrai ne valios trūkumas. Jos atsakymo matyt niekad nepamiršiu, nes tai buvo kaip pirštu į akį: “Ne, tai nėra valios trūkumas. Tu gi kasdien negeri alkoholio ne dėl to, kad tu sukaupi visą valią ir stengiesi iš visų jėgų negert, o dėl to, kad tau nėra poreikio. Taip yra ir su maistu.“ Kažkur giliai nudžiugusi, kad kažkas gali keistis, išėjau su viltimi. Gal. Gal šįkart kažkas pasikeis. Gal.
Prasidėjo gydymas. Kelias buvo sunkus, nes pakeisti įpročius, kurie šitiek metų tave, tavo veiksmus, tavo mintis valdė yra be galo sunku. Tačiau NUOSTABI GYDYTOJŲ KOMANDA man padėjo eiti tuo sunkiu keliu. Ir man net pačiai nesitikint, su paslydimais keliais atėjo TA diena, kai maistas nebėra pirmoje vietoje, atėjo TA diena, kai aš save myliu nepriklausomai, kiek sveriu, atėjo TA diena, kai galiu pasidalinti su Jumis savo patirtimi. Nes pasveikti tikrai įmanoma! To jausmo neįmanoma su niekuo sulyginti. Visos pastangos, įdėtos per ašaras, per negaliu, per gerąsias dienas yra vertos to, nes tai kelias į MEILĘ SAU, į PILNAVERTĮ GYVENIMĄ.O juk mes visi to nusipelnėme 🙂 Man dar toli iki užtikrinto žodžio “pasveikau“, tačiau aš jau labai toli nuo to, kokia atėjau į VSC.
DIDELIS AČIŪ visai gydytojų komandai, sesutėms, nuostabioms bendražygėms. Niekada JŪSŲ nepamiršiu, nes Jūs visi davėte man naują gyvenimą.
Valgymo sutrikimai 
Pritariu, kad kelias nelengvas. Man pačiai, praėjus keliems mėnesiams po išrašymo kainuoja didelių pastangų kasdien rašyti, planuoti, skaityti, daryti drąsius žingsnius keičiant mąstymą. Kartais atrodo, nepavilksiu, tada padarau pauzę ir einu toliau. Mylėti savo kūną ir sau patikti išoriškai jau tapo gyvenimo realybe. Tikiuosi, kad pamilti save iš vidaus po kurio laiko taps taip pat paprasta. Stiprybės mums visoms ir tikrai didelis AČIŪ gydytojų komandai!
Man tai užkliūva vienas dalykas – kad viskas čia rašoma per daug abstrakčiai. Nei viena nerašo, kas konkrečiai padėjo pasveikti ir pan. 🙂
Taip, Aida, aš suprantu, kad labai norisi aiškaus atsakymo, instrukcijos kaip-vėl-gyventi-normaliai. Tačiau tokios nėra. Kiekvienas atvejis individualus, kiekvienas sveikimas kitoks, be to, tai niekada nebūna pagal planą. Knibinėji save, mokaisi, mokaisi, mokaisi, skatai, auklėji save, perdėlioji įsitikinimus ir daug daug visko. Pirmas žingsnis, kuris būtinas visiems, pradėt apie tai su kuo nors kalbėt. Jau pradėjai?
Teisingai Inga sako. Vieno kelio nera, vienos teisingos teorijos kaip sveikti taip pat. Mes kiekvienas turime skirtinga gyvenima su vis kitokia patirtimi bei ivykiais. Ir turim skirtingas susirgimo priezastis bei pasekmes. Zinoma, geriausia yra kreiptis i specialistus ir kuo anksciau, kad sumazinti pasekmiu galimybes..
VSC man dave puiku starta. Visu pirma tai, kad pamaciau, kad as nesu viena tokia serganti valgymo sutrikimu. Bendrumas, grupes, minciu bei jausmu dalinimasis palaiko, nes vienam eiti siuo keliu yra be galo sunku. Ypatingai pradzioje. O dar kai turi artimuosius, kurie net nesupranta tavo ligos ir net nesistengia suprast, yra dar sunkiau. Tad svarbiausia neuzsisklest ir ieskot pagalbos – tada ji butinai atsiras.