Kaip įveikti pastovų persivalgymą: pastovaus persivalgymo priskyrimo prie priklausomybės ligų teorija

Dar nepalietėme vieno klausimo: ar pastovus persivalgymas priskirtinas prie priklausomybės ligų? Jei jums kada nors pasitaikė prarasti kontrolę persivalgymo priepuolių metu, galbūt jau ne kartą uždavėte sau šį klausimą mintyse. O kadangi minėta problema pastaruoju metu susilaukė visuomenės dėmesio, galbūt skaitėte apie tai spaudoje.

Viešosiose diskusijose apie pastovų persivalgymą vis dažniau vartojami terminai „emocinis valgymas“, „kompulsyvusis valgymas“ bei „priklausomybė nuo maisto“. Tad nenuostabu, kad kaskart labiau linkstama apibūdinti pastovų persivalgymą kaip vieną priklausomybės formų. Ši teorija susilaukė tokio didelio pritarimo, kad tapo kai kurių populiarių gydymo programų pagrindu.

Kaip tik dėl šios priežasties labai svarbu išsiaiškinti, kiek pastovus persivalgymas gali būti sietinas su priklausomybės ligomis. Jei tarp jų nėra nieko bendra, tuomet šia prielaida paremti gydymo metodai nebus sėkmingi. Tad dabar visą dėmesį sutelksime į tris klausimus:

1. Ar pastovus persivalgymas priskirtinas prie priklausomybės ligų?
2. Ar yra koks nors ryšys tarp tikrųjų priklausomybių, tarkim,nuo alkoholio ar narkotikų, ir pastovaus persivalgymo?
3. Kaip mūsų žinios apie minėta ryšį leidžia vertinti pastovų persivalgymą?

PASTOVAUS PERSIVALGYMO PRISKYRIMO PRIE PRIKLAUSOMYBĖS LIGŲ TEORIJA

Anoniminių persivalgančių žmonių draugijos nariai tiki, jog kompulsyvus persivalgymas yra trilypis – fizinis, emocinis ir dvasinis – sutrikimas. Mes laikome jį priklausomybės liga, kurią, kaip ir alkoholizmą bei narkomaniją, galima pristabdyti, bet ne išgydyti.
(ištrauka iš Anoniminių persivalgančių žmonių draugijos skrajutės)

Jei remtumėmės teorija, kad pastovus persivalgymas yra viena iš priklausomybės formų, išeitų, jog jis – paslėpto sutrikimo ar ligos išdava, panašiai kaip ir alkoholizmas. Jei esama priklausomybės nuo pastovaus persivalgymo, vadinasi,. persivalgymo priepuolių kamuojami žmonės ilgainiui tampa biologiškai „priklausomi“ nuo tam tikro maisto (paprastai – cukraus ar krakmolo). Toks maistas laikomas „toksišku“. Priklausomi asmenys nepajėgia kontroliuoti šio maisto vartojimo, todėl valgo jo vis daugiau. Kadangi priklausomybės ligos yra biologinės kilmės, problemos niekada nepavyks įveikti, tad geriau su ja susitaikyti ir atitinkamai koreguoti savo gyvenimą.

Kiek pagrįsta ši priklausomybės teorija? kaip teigi dr. G. Terence Wilson, terminas „priklausomybė“ neteko savo primapradės reikšmės dėl besaikio ir netikslaus jo vartojimo vos ne kiekvienai pasikartojančio elgesio formai apibūdinti. Apie vienus žmones sakoma „priklausomi nuo meilės“, apie kitus – „priklausomi nuo televizijos“. Taigi tampa visai nebeaišku, ką reiškia būti priklausomam. Kai žodis vartojamas taip neapibrėžtai ir plačiai, apie daugelį mūsų galima pasakyti, kad esame nuo ko nors priklausomi. Taigi akivaizdu, kad turime būti ypač apdairūs apibūdindami pastovų persivalgymą ar kitą elgesį kaip priklausomybę.

Vis dėl to tarp pastovaus persivalgymo ir klasikinių priklausomybės ligų, tokių kaip piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais, esama šiokio tokių panašumų. Tad daugelis žmonių pasikliauja šiais panašumais, priskirdami pastovų persivalgymą prie prisklausomybės ligų. Jie pabrėžia, kad tiek piktnaudžiaujantis alkoholu/narkotikais, tiek nuo pastovaus persivalgymo kenčiantis žmogus:

• jaučia didelį troškimą ar poreikį taip elgtis
• praranda gebėjimą kontroliuoti savo elgesį
• nepajėgia atsikratyti minčių, skatinančių tokį elgesį
• gali taip elgtis, siekdamas atsikratyti nerimo ar neigiamų emocijų
• neigia problemos mastus
• mėgina nuslėpti problemą
• nesiliauja taip elgtis, nepaisydamas neigiamų padarinių
• dažnai imasi pakartotinų nesėkmingų mėginimų liautis

Tačiau išvardyti panašumai tėra tariami. Nors jie ir įdomūs, o kai kurie net aktualūs gydymui, pvz., tam tikras elgesys siekiant sumažinti nerimą, tačiau vien faktas, kad elgiamasi panašiai ar dėl panašių paskatų, dar nereiškia, jog problemos – vienodos. Akcentuojant tik panašumus, kaip dažnai daroma, nepakankamas dėmesys kreipiamas į skirtumus. O būtent jie padeda suprasti pastovaus persivalgymo esmę ir sėkmingai jį gydyti.

Skirtumai tarp pastovaus persivalgymo ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo ryškiausi nervinės bulimijos atveju:

• Būdingas siekis išvengti tam tikro elgesio. Žmonės, sergantys nervine bulimija, nuolat stengiasi riboti maisto vartojimą. Persivalgymo priepuoliai verčia juos krimstis, nes simbolizuoja nesėkmingas pastangas kontroliuoti savo valgymą ir kelia gresmę priaugti svorio. O piktnaudžiaujant alkoholiu (ar narkotikais) nieko panašaus nėra. Alkoholiu piktnaudžiaujantiems žmonėms nebūdingas siekis vengti alkoholio, tas besaikis vartojimas ima viršų. Taigi pagrindinis priklausomybės ligų gydymo programų tikslas – padėti asmeniui sustiprinti ryžtą atsispirti žalingiems įpročiams. O nervinės bulimijos atveju, priešingai, šis ryžtas jau yra pasireiškęs dideliu troškimu kontroliuoti valgymą. Tad minėtas siekis yra atskira problema, kurią reikia spręsti gydymo eigoje.
• Baimė būti priklausomu. Nervinės bulimijos atveju norą laikytis dietos lydi keletas nuostatų, kurioms būdinga stipri baimė priaugti svorio bei nutukti ir iš dalies liesumo vaikymasis. Šių žmonių gyvenime dominuoja su išvaizda ir svoriu susijusios problemos. Apie savo jie irgi beveik išimtinai sprendžia pagal tai, kaip atrodo ir kiek sveria. Minėtos nuostatos vaidina svarbų vaidmenį sutrikimo įsisenėjimui. Piktnaudžiaujant alkoholiu nieko panašaus nėra. Tie, kurie be saiko geria, nebijo prisigerti ir nesiekia blaivybės.

Kitaip tariant, troškimas riboti valgymą sergančiuosius nervine bulimija paskatina persivalgyti. Tuo tarpu nuo alkoholio ar narkotikų priklausomi žmonės yra jautrūs piktnaudžiavimui šiomis medžiagomis ne todėl, kad stengtųsi jų vengti. Taigi pastovų persivalgymą ir besaikį alkoholio bei narkotikų vartojimą apsprendžia skirtingi mechanizmai, sąlygojantys dvi diametraliai priešingas gydymo kryptis: gydant pastovų persivalgymą reikia suteikti dėmesį į savitvardos ribojimą, o gydant priklausomybės ligas – į jos stiprinimą.

Kita vertus, persivalgymo priepuoliai būdingi ir itin griežtos dietos nesilaikantiems asmenims, ypač tiems, kurie kenčia nuo persivalgymo sutrikimo. Šių, dažniausiai atnsvorio turinčių, žmonių persivalgymo priepuolius paprastai paskatina ne pernelyg uoli dieta arba jai tenka mažesnis vaidmuo. Minėtu atveju daug svarbesnis troškimas įveikti stresą. Tad galbūt tarp tų mechanizmų, kurie skatina persivalgymą, ir tų, kurie veda į piktnaudžiavimą alkoholiu arba narkotikais, vis dėl to esama šiokių tokių sąlyčio taškų.