Man buvo 14metų, ir aš be proto Jį mylėjau, mes norėjom turėti šeimą, augti, bręst ir tobulėti kartu, kaip vienas. Bet kartais gyvenimas nebūna toks tobulas, kaip svajoji. Įvyko daug kas, ko mes neplanavom, ir aš pradėjau valgyti, valgyti, kai liūdna, kai smagu, kai nėra ką veikti… Ir taip 2 metus, kol nebetilpau. Nei į rūbus, nei į standartus, nei į Jo gyvenimą. Taip aš susipažinau su sportu, dietom, visų dėmesiu ir nuolatiniu alkiu, ir štai, viena diena: labas, mano būsimas geriausias draugia, tualete. Po nesugebėjimo savęs „sukontroliuoti“, susipažinau su bulimija, po tų, atrodo, nekaltų valgymo metų, atėjo ir laikas „išpirkti savo kaltes“…
Ryte, vakare bėgioju, dieną sportuoju, valgau vis mažiau ir mažiau, bet netelpu. Aš nebetelpu į Jo gyvenimą kokia bebūčiau!! Atrodo, viskas, ką darau, tik blogina situaciją, Jis vis mažiau nori būti su manimi, nebenori manęs matyti, girdėti, bet juk viena esu tokia silpna ir trapi… Jis su visam išėjo iš mano gyvenimo, bet aš nepasidaviau, atradau naują, daug įdomesnę veiklą – anoreksiją… Susiradau ir naują draugą, bet Jo besąlygiška meilė man nepadėjo. Niekas nebepadėjo, aš bijojau, bijojau būti stora, nereikalinga, bjauri, aš tenorėjau būti tobula ir mylima, tik tiek man tereikėjo ir būčiau buvus laiminga. 34kg laimės neatnešė… Tik depresiją, vienatvę, skausmą, abejingumą, nesupratimą, kokia mylima ir reikalinga kažkam esu…
Tenoriu padėkoti savo vaikinui, kad bandė man parodyti, kaip gera yra gyventi, ir kad stengės man padėti, nepaliko net sunkiausiu metu, ir dar dabar yra šalia, kad pasiėmė mane iš to užburto vaikystės rato, kad dėl Jo aš panorau būti sveika, aš noriu padaryti Jį laimingu.
Atvykau į VSC vis dar manydama, kad esu stora ir niekam nereikalinga, nenusipelniusi gražaus gyvenimo, o ypač maisto… Pirmieji kąsniai po 4 metų, pirmoji šypsena veide, noras ir užsidegimas pažinti save, savo kūną, suprasti, kas yra gyvenimas, atgimti iš naujo. Kad ir kaip sunku kartais būdavo, kad ir kaip norėjosi pasiduoti, atsiskirti nuo visų, mirti, aš sugebėjau atsispirti..
Dabar esu laiminga, turiu Jį – žmogų, kuris padaro mane laiminga, turiu draugių, naujų savo gyvenimo bendražygių, su kuriom ėjau savo sveikimo keliu. Dabar aš turiu gyvenimą, aš normalus žmogus, kuris nori gyventi ir būti laimingas, nebeslepiu, taip, aš netobula, bet užtat beprotiškai laiminga, nes galiu būti savimi, nes galiu kvėpuoti, miegoti, juoktis ir verkti, nes dabar galiu rašyti, o galėjo baigtis ir kitaip, ėjau ne tuo keliu, kuris man buvo skirtas. Nors niekada nepabėgsiu nuo to, kas buvo, tai tiesiog mano praeitis. Dabar aš kitokia, dabar aš laiminga.
Ačiū Eglei!
Valgymo sutrikimai 