Ritos patirtis: anoreksija, zondas ir nauji suvokimai

Ačiū Ritai, kad drįso pasidalint.

„Tai va. viskas prasidėjo nelemtų 2009 metų rudenį. Pradėjau lankyti 11 klasę ir iki žiemos viskas buvo labai faina: klasėje turėjau draugų (kas iki tol man atrodė taip nepasiekiama), mokiausi puikiai, tėvai mokytojai, įsigijome šuniuką (kaip vadinu ar pavadinsiu čia: broliuku arba Čekiu )… Pagalvojus, ar būna puikiau? Tam yra juoda pusė: jaučiausi vieniša ir nepatraukli. Visų pirma: mokykloje vaikinai kabinėjosi prie mano tėčio, jį šmeiždavo man, pradinėse klasėse net gavau įsakymus, jog turiu jam pasakyt “pasičiulpk, gaidy“, ko net nesupratau, taip pat užaugau be brolių, sesių, tik su pusbroliais, kaimynais. Kaip vaikas buvau auksas: nesiskundžiau ir kaupiau visą patirtį giliai kažkur širdy. Mamos vengdavau, ja nepasitikėjau. Netikėjau, kad mane tėvai gali mylėti, man buvo baisu su jais bendrauti ir pasakoti kažką asmeniško. Visad stengiausi būt gera mergaitė, pirmūnė visur, nes bijojau kad mane išvis paliks. vaikystėje kurdavau planus, kaip bėgčiau iš namų, jaučiausi nereikalinga.. Žinoma, tikėtina, kad visiškai be pagrindo buvau tuo įsitikinusi, bet tai yra dalis mano gyvenimo. Ir didelė dalis.

Grįžkime prie 2009 – ųjų. Taigi, pradžia buvo daug žadanti. Pradėjau bėgioti su Čekiuku, įgavau sportišką formą. Tačiau ko nesidrovėjau, tai – valgyti. Tuo laiku kiekvieną pertrauką būdavau valgykloje, pietus valgydavau už du, namie taip pat. Nors mano dienotvarkė buvo: pamokos, būreliai (dailė, tinklinis) arba mokyklos renginiai, tada krosiukas, ir namai arba draugai. Išvis, namie laiko praleisdavau gan nedaug, nes dažnai būdavau lauke, su draugais arba broliuku. Taigi… Iki kažkokio trumpo jungimo smegenyse, kuris prasidėjo gan keistai. Viena geriausių mano draugių, pradėjo laikyti save stora, nebevalgyti mokykloje pietų arba nepilną porciją, ir šiaip sakydavo, kad labai daug valgo… (tuo metu aš valgiau visada kone trigubai daugiau)

Apėmė gan keistas gėdos jausmas ir pradėjau domėtis sveika mityba, žaliavalgystėmis, dietomis ir pan. Bet taip pat tuo laiku mano gyvenime daug kas keitėsi: pradėjau lankyti kursus vairavimo egzaminui. Bet pirmiausia aš į juos pradėjau eiti, nes mama sakė, jog reikia teisių (ji pati neturi), o kai pasakiau, kad gal vėliau, tai buvau sulygint su Agne (jos mokinė ir mano vaikystės geriausia draugė). Nežinau kodėl, jausdama pyktį, konkurenciją, užsirašiau, nors visai nenorėjau. Žinoma, vairuoti man sekėsi sunkiai, o Agnei – puikiai…

Kaip tik tuo laiku suintensyvėjo mano dienotvarkė, pradėjau vis labiau nekęst savęs, nes man “viskas nesiseka“, pradėjau dar intensyviau sportuoti ir dar intensyviau galvoti, jog esu stora, ir man tikrai reikia dietos (kurios nė velnio nereikėjo – buvau labai geros formos, sportiška, aktyvi, linksma. Iki tol, kol nepradėjau manyti, kad aš beviltiška). Štai ta pradžia. Taigi, iki vasaros jau spėjau visiškai susirgau anoreksija – valgiau minimaliai, sportavau iki išsekimo, mintys jau lakstė iš galvos, trūko visi draugystės ryšiai, su tėvais visiškai nekalbėdavau, vaikščiojau pikta ir paniurusi. Tada tėvo dėmesį į mane pradėjo atkreipinėti mokytojai, tarp kurių mano pora autoritetų : fizinio lavinimo bei chemijos. O taip pat ir mano klasės auklėtoja ir visi kiti, kas su manimi susidurdavo pamokose. O ir pati norėjau ir internetu pasąmoningai ieškojau psichologų, pagalbos centrų… Tėvams nežinant, žinoma.

Tada, galima sakyti, man pagalbos ranką ištiesė draugė, kuri manimi labai susirūpino, nes matė mane labai liūdną ir pavargusią, o taip pat atsiskyrusią. Taigi aš jai pradėjau guostis, verkti ir ji savo mamos paprašė vienos psichologės numerio… Kadangi jau tėvai ir šiaip giminės į mane atkreipė dėmesį, mes pradėjome lankytis pas psichologę. Visa šeima. Mano svoris šiek tiek paaugo, bet.. aš vėl stebuklingai sugebėjau jį numesti. Vasarą pati tėvų jau prašiau vežti mane į psichiatrinę, sakiau, kad sergu anoreksija. Tai buvo šeimos kelionės metu, kai bandėme būti vieningi ir pabandyti keliauti. Visa giminė matė problemą, Bet dauguma tylėjo, o ir aš kalbėjau, kaip noriu pasveikti ir būti stipri… Rudenį vėl važiavome pas tą pačią psichologę, nes daug stresavau ir atradau būdų nevalgyti, nes norėjau jaustis reikalinga, bet nenorėjau visiškos globos su maistu. Prieštaravau pati sau, bet totaliai siekiau gultis į ligoninę, todėl apsidžiaugiau, kai tėvams buvo parodytas Valgymo sutrikimų centras… Ačiū psichologei.

Taigi kreipėmės ten ir buvau paguldyta į stacionarą mėnesiui. Tėvams buvo didelė trauma, nes visad sakė, kad čia psichinė ir panašiai, ir ar noriu tokia būti. Pripažinsiu – tada norėjau labai, galėjau būti bet kas, tik norėjau pagalbos. Ten būdama atsiskyriau nuo tėvų, nenorėjau jiems skambinti, rašyti, matyti. Nieko. Giminėms pasakiau, kad nesilankytų, nenoriu. Ten sveikau gan sparčiai, valgiau, stengiausi ir, maniau, išsikapanosiu ir nebegrįšiu ten. Tačiau valgymo taisyklėms suirus (kai maistas nėra ribojamas dietologės) jaučiausi gan nesaugiai ir labai bijojau priaugti per daug, būti negraži ir panašiai… Lankydavausi centre kas mėnesį, buvo visko – ir šioks toks atkrytis (kai kelias dienas buvau išvykusi iš namų viena), bet šiaip laikiausi. Taigi baigus mokyklą, svėriau gan normaliai ir buvau tikrai atsigavusi. Vasarą praleidau visur: ir buvau pas tetas išvykusi pabūt su vaikais ir namie buvau, daug darbų turėjome…

Po stojamųjų taip pat viskas buvo labai puiku, išvažiavau studijuoti, gyvenau bendrabuty. Tačiau – kritau ir neigiau, kad krentu… Per keletą mėnesių pasiekiau rekordą – svėriau vos 40 kg (ūgis 170cm). Kas įvyko? Pirmiausia – mokiausi, nebuvo lengva, bet intensyviai galvojau, kad kažkas ne taip, gal ne čia įstojau, nebuvau iš populiariųjų studentų (o norėjau būti lydere, siekiau tobulumo viršūnių), taip pat mirė senelis. Taigi iki to svorio ėjau kančių kelius: alpdavau, nukrisdavo spaudimas, būdavo bloga, vos eidavau gatvėmis, bet, patikėkit, ryžtas eiti buvo iki padebesių: jei galima nueiti, tai kokio velnio važiuoti??? Tai va, tėvai priverstinai vežė į centrą, kur sužinojau datą, kada mane paguldys vėl… Tačiau čia buvau kiek apgauta gydytojos: tarėmės dviem savaitėm (labai norėjau išsisukti nuo gulėjimo, norėjau toliau taip gyventi), o buvau paguldyta dviem mėnesiam. ir to nebuvo gana. Kadangi aš ten maištavau ir sugebėjau nepriaugt svorio, man buvo įstatytas zondas (vamzdis, kuriuo maitinama tiesiai į skrandį), ir gydymosi laikas pratęstas iki begalybės.

Ten prabuvau pusę metų. O tada teko atsikraustyti į Vilnių ir lankyti dienos centrą. 3 kartus po 6 savaites. Taigi mano antroji reabilitacija ir kilimas iš pelenų atėmė man visus mokslo metus (turėjau pasiimti akademines). Buvau išleista sveika, o ir šiaip atsigavusi: centre kiek apsišlifavo socialiniai įgūdžiai, buvau be tėvų, tai nereikėjo savęs varžyti, buvau kokia norėjau. Išėjus iš ligoninės gyvenau pas tetą, bet rasdavau veiklos, plėčiau draugų ir pažįstamų ratą, lankiausi renginiuose. Atsirado motyvacija, ėmiau gyventi ir džiaugtis tuo, ką turiu.Tikriausiai tas spyris, kai būni su zondu, kai pamatai realų savęs vaizdą, kai suvoki, jog jautiesi kitaip, kai esi kupinas jėgų ir kad gali daryti tai, ką nori, man padėjo atsistoti ant kojų. Atvirai – mielai ištrinčiau ED’ą* iš savo gyvenimo, statyčiau viską iš naujo, bet… Kartais, kai suvokiu, jog mano ranka buvo pakelta prieš mane, kai pati galvojau, kaip man reiktų numirti, kaip galėčiau pakelti prieš save ranką, ir pamatau, ką dabar turiu, kaip mąstau, net nenorėdama pradedu džiaugtis… Tikiuosi, kad gal kas pasimokys iš visos tos š..ų (cenzūra neleidžia) jūros, kurioj plaukiojau, gal bent kažkas pajaus, kiek kančios aš čia sudėjau rašydama, gal supras, kad savęs kankinti nereikia: žmogus gražus ir vertingas toks, koks jis yra. Svarbiausia – vidinė būsena, tikslai bei tai, kas sklinda iš šypsenos bei akių spindesio…“

Norintiems pabendraut su Rita asmeniškai, ji duoda savo e-mail’ą: teplione@gmail.com

Darsyk ačiū!

*ED’as – nuo angliško eating disorder (valgymo sutrikimas) sutrumpinimo.