Persivalgymo priepuolių dažnis ir jų metu suvartotas maistas yra labai individualūs dalykai, todėl pagal šiuos kriterijus sunku apibrėžti tipišką persivalgymo priepuolį. Tačiau daugelio tyrimų tikslas vis dar yra išsiaiškinti, kada ir kokiomis aplnkybėmis prasideda persivalgymo priepuoliai.
Dažnumas ir trukmė
Kad žmogui būtų diagnozuotas valgymo sutrikimas – nervinė bulimija, pagal ligos diagnostinius kriterijus persivalgymo priepuoliai turi ištikti mažiausiai du kartus per savaitę. Bet ši riba yra sutartinė, likusi nuo pirmųjų bandymų apibrėžti minėtą valgymo sutrikimą aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Vėliau ji buvo kritikuojama, nes toks kriterijus reikštų, kad jei žmogus persivalgo rečiau, yra mažiau pažeidžiamas, o dažniausiai taip nėra. Vis labiau linkstama prie susitarimo, kad tinkamesnė riba – vienas kartas per savaitę. Tad gydydami nuo valgymo sutrikimų kenčiančius žmones ir nustatydami jiems diagnozę, specialistai dažnai apskritai nepaiso šio kriterijaus.
Persivalgymo priepuolių dažnumo įtaką persivalgančiam žmogui taip pat dažnai sunku įvertinti. Ar tai, kad jūs persivalgote „tik kartais“, reiškia, jog nėra pagrindo nerimauti? Kaip dažnai priepuoliams kartojantis persivalgymas tampa problema? Ar tik skaičiai – kaip dažnai ištinka persivalgymo priepuoliai, kiek ilgai jie trunka, koks laikotarpis juos skiria, kiek vienu metu suvartojama kalorijų – apsprendžia problemos rimtumą? O gal pagrindinis vertinimo matas turėtų būti, keik persivalgymo priepuoliai daro įtaką gyvenimo kokybei?
Kaip ilgai trunka persivalgymo priepuoliai? Tai kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios valgymo problemos ar sutrikimo. Kaip rodo stebėjimų Oksforde duomenys, tiems žmonėms, kurie po persivalgymo priepuolių „išvalo“ organizmą (t.y., kompensuoja persivalgymą dirbtinai sukeltu vėmimu arba vidurių laisvinamaisiais vaistais ar diuretikais), persivalgymo priepuoliai paprastai trunka maždaug valandą. Bet tiems, kurie neatsikrato suvalgyto maisto, jie vidutiniškai užsitęsia dvigubai ilgiau. Greičiausiai taip yra todėl, kad maisto atsikratantys žmonės nerimsta kuo greičiau baigti persivalgyti ir išsivemti, jog kiek įmanoma sumažintų įsisavinto maisto kiekį (apie tai plačiau dar kalbėsim vėliau).
Maistas, vartojamas persivalgymo priepuolių metu
“Dažniausiai valgau „draudžiamus“ produktus: šokoladą, tortą, sausainius, uogienę, kondensuotą pieną, košes ir pusfabrikačius, tokius kaip saldi pyrago tešla. Doroju maistą, kurį lengva ryti. Maistą, kurio nereikia ruošti. Įprastomis aplinkybėmis šitokio maisto nevalgau, nes jis tukina. Bet persivalgymo priepuolio metu niekaip nepajėgiu jo atsivalgyti.“
Persivalgantys žmonės, paklausti, ką valgo persivalgymo priepuolių metu, paprastai pateikia dvejopus atsakymus. Pirmuoju atveju atsakymai siejami su pačiu maistu. Taigi sakoma: „saldų maistą“ arba „sotų maistą“. Antruoju atveju atsakymai rodo požiūrį į maistą: „uždraustą maistą“, „pavojingą maistą“ arba „tukinantį maistą“. Aišku, kad persivalgymo priepuolių metu daugiausia suvalgoma tokių produktų, kurių šiaip jau stengiamasi vengti.
„Potraukio angliavandeniams“ mitas. Galbūt ir jums teko girdėti plačiai paplitusį mitą, kad persivalgymo priepuolių metu suvalgomi dideli angliavandenių kiekiai ir kad būtent „potraukis angliavandeniams“ sukelia persivalgymo priepuolius. Tuo tarpu iš tikrųjų angliavandenių dalis persivalgymo priepuolių racione nėra ypatingai didelė, ne didesnė negu įprastai.
Skiriamasis persivalgymo priepuolių požymis – ne maisto sudėtis, išreikšta angliavandeniais, riebalais ir baltymais, bet bendras suvalgyto maisto kiekis. Jei jūs persivalgote ar pažįstate ką nors, kas persivalgo, žinote, kad tipiškas persivalgymo priepuolių metu suvalgomas maistas yra tortai, pyragaičiai, šokoladas, ledai ir t.t. Bet kaip pabrėžia dr. Timothy Walsh iš Kolumbijos universiteto, nors manoma, kad šis maistas yra turtingas angliavandenių, teisingiau jį būtų apibūdinti kaip saldų maistą, turintį daug riebalų. Šis specialistas pateikia pavyzdį: 57% kalorijų vaniliniuose leduose gaunama iš riebalų ir tik 36% – iš angliavandenių. Tad skambi frazė „potraukis angliavandeniams“ tėra mitas.
Tačiau įdomu, kad anksčiau ji buvo aktualesnė. Manoma, jog persivalgymo priepuolių metu suvalgomo maisto sudėtis per pastaruosius du dešimtmečius pasikeitė – aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo suvalgoma daugiau angliavandenių turinčių maisto produktų. Vadinasi, tai gali atspindėti dietos laikymosi įpročių pokyčius: jei anskčiau dėmesio centre būdavo angliavandenių ribojimas, šiu dienų užduotis – atsisakyti riebalų.
Tipiško persivalgymo priepuolio pavyzdys:
Žvaigždute žymimas, žmogaus nuomone, besaikis valgymas. V/P reiškia vėmimą arba piknaudžiavimą vidurius laisvinančiais vaistais.
Persivalgymo priepuolių mastai ir kaina
Persivalgymo priepuolio metu žmonės suvalgo labai nevienodus maisto kiekius. Kai kurie – tiesiog milžiniškus. Retkarčiais vienu kartu gaunama nuo 15 000 iki 20 000 kalorijų. Tačiau tai nėra tipiška. Kai pacientų prašoma tiksliai apibūdinti, ką jie suvalgė, ir, remiantis gautais duomenimis, suskaičiuojamos kalorijos, pasirodo, kad tipiško persivalgymo priepuolio metu paprastai suvartojama nuo 1000 iki 2000 kalorijų. Ketvirtadalis suvartoja daugiau kaip 2000 kalorijų, t.y., daugiau už daugumos moterų visos dienos kalorijų vidurkį. Svarbu, kad šiuos duomenis patvirtina laboratoriniai tyrimai: panašūs skaičiai buvo gauti, kai persivalgė stebėti savanoriai ir vėliau buvo tiksliai sukaičiuojama jų suvalgyto maisto energetinė vertė. Dar vieno tyrimo metu paaiškėjo, kad vienas iš penkių nervine bulimija sergančių žmonių persivalgymo priepuolio metu suvartodavo daugiau nei 5000 kalorijų, o vienas iš šešių – daugiau kaip 6000 kalorijų.
Svarbi visų panašių tyrimų išvada – kai kurių šiaip jau tipiškų persivalgymo priepuolių metu žmogus suvalgo vidutinį ar net mažą kiekį maisto. Šie epizodai neatitinka diagnositinių pastovaus persivalgymo kriterijų dėl mažos persivalgymų apimties, tačiau sergantysis vertina juos kaip priepuolius, nes juos lydi kontrolės jausmo praradimas. Tokie persivalgymo priepuoliai dar vadinami subjektyviais persivalgymo priepuoliais, o priepuoliai, kurių metu suvartojami iš tikrųjų dideli maisto kiekiai – objektyviais persivalgymo priepuoliais. Kalbant apie persivalgymo priepuolius apskritai, subjektyvūs persivalgymai nėra reti ir taip pat gali sukelti didelių problemų.
Nenuostabu, kad persivalgymo priepuoliai pareikalauja didelių išlaidų. Žmonės, nuolat suvartojantys didelius maisto kiekius, gali patirti finansinių sunkum. Devintajame dešimtmetyje Čikagije atliktas tyrimas parodė, kad vidutinės persivalgymo išlaidos sudaro 8,30 JAV dolerių bei svyruoja nuo 1,00 iki 55,00 JAV dolerių. Didelės išlaidos persivalgymo priepuoliams iš dalies paaiškina, kodėl atsiranda žmonių, kurie pradeda vogti maistą.
Parengta pagal dr. Ch. Fairburn „Kaip įveikti pastovų persivalgymą“
Valgymo sutrikimai 