Patirtys. Ištraukos iš M. Apostolides knygos „Vidinis alkis: jaunos moters kova su anoreksija ir bulimija“

Keletas ištraukų iš Marianne Apostolides knygos „Vidinis alkis: jaunos moters kova su anoreksija ir bulimija“. Labai tikiuosi, kad padrąsins, įkvėps ar bent jau parodys, kad esi ne viena(s).

Prieš ketverius metus, pradėjusi rašyti knygą „Vidinis alkis“, siekiau ne tik pasidalinti patirtimi. Aš taip pat norėjau duoti patarimų žmonėms, kurie turi valgymo sutrikimų, jų šeimoms, terapeutams, mokytojams ir t.t. – patarimų, kurių būčiau norėjusi gauti tuomet, kai jaučiausi įstrigusi ir vieniša savo ligoje. Tikiuosi, kad būtent ši patirties ir patarimų kombinacija leis knygai ne tik rasti emocinį ryšį su moterimis/merginomis, tačiau ir padės priimti joms siūlomą pagalbą bei pagaliau numarinti jų pačių vidinį alkį.“

Badas: anoreksikės mintyse ir kūne

„Viskas, kas susiję su maistu ir sportu, turėjo kartotis diena iš dienos. Jei vieną rytą pusryčiams suvalgiau dvylika kukurūzų dribsnių, aš privalėjau suvalgyti jų dvylika ir kitą rytą. Jeigu pirmadienį laiptais užlipdavau ir nulipdavau penkis kartus, jausdavau nerimą, jei antradienį užlipdavau ir nulipdavau tik keturis. Aš sakiau sau, kad dėl bet kokio nuokrypio nuo režimo būtinai priaugsiu svorio. Sąmoningai nesuvokiau tikrosios problemos: iš tikrųjų aš bijojau, kad bet koks nukrypimas atims iš manęs jausmą, jog viską kontroliuoju. Todėl antradienį aš vėl penkis kartus užlipau ir nulipau laiptais be jokios aiškios priežasties.

„Požiūris į gyvenimą per anoreksijos prizmę buvo iškreiptas, tačiau man reikėjo to iškreipto pasaulio, kai realus pasaulis – vaikinų ir pasimatymų, žmonių grupių, prie kurių norėjau pritapti, ir mokyklos pasaulis – buvo daugiau nei mano kūnas ir psichika galėjo pakelti. Kai mano galvoje viršų paėmė anoreksija, apsigyvenau pačios sukonstruotame, protingame pasaulyje, kuriame aš nesijausdavau sumišusi, nepatirdavau nesėkmių bendraudama, nebūdavau vieniša ar savęs nekenčianti. Kai galvodavau apie tai, kaip kontroliuoti svorį, galėdavau atsiriboti nuo emocijų ir būti tikra dėl to, ką žinau: kalorijų skaičiaus, riebalų kiekio ar to, ką parodydavo svarstyklės.“

„Mano dieta suteikė man erdvę, kurioje jaučiausi patogiai, saugumo salą, kuri gelbėdavau, kai imdavau skęsti socialinėje ir emocinėje jūroje devintoje klasėje. Toje saloje mano socialinis ir lytinis brendimas sustojo. Vis daugiau ir daugiau situacijų aš nebegalėjau įsileisti bendraamžių į savo pasaulį, nes kol jie mokėsi, ką reiškia būti paaugliu, aš tyrinėjau anoreksiją.“

„Mano kūnas priešinosi maisto atsisakymui visais įmanomais būdais sakydamas man, jog jam reikia kuro, kad galėtų išgyventi. Mano skrandį graužė tuštuma, mano drėgna oda išsausėjo, mano veido oda apaugo švelniais plaukeliais, kai atsistodavau, man linkdavo keliai. Mano kūnas panikavo. Atrodė, kad jis rėkdavo: „MAN REIKIA MAISTO. Duok man maisto; duok man maisto DABAR, nes aš pradedu irti! Aš taip ilgiau nebegaliu, aš taip ilgiau nebenoriu!“ Bet mano protas kūno alkiui pasakydavo tvirtą ne. Ignoruodavo jį. „Aš tavęs neklausysių, aš negaliu to jausti… Ne, aš to nejaučiu. Ne, tikrai tikrai ne. Ne! AŠ NEVALGYSIU!“

Pasirodo bulimija: valgymo sutrikimas keičia formą

„Šaltas šaukštelis su kalneliu ledų pasiekia mano burną. Pirmas kąsnis buvo ir švelnus, ir stiprus tuo pat metu; švelnus skonio receptoriams; stiprus kaip pareiškimas, kuriame įrašytas valgymas, pareiškimas, kad esu laisva nuo aplinkinių lūkesčių dėl to, kaip turiu atrodyti, kaip turiu elgtis, kuo turiu būti. Po visų dietų, visų svorio metimų, aš vis tiek nebuvau laiminga. Numesti kilogramai nepakeitė mano socialinio gyvenimo, mano neapykantos, mano sumišimo. Valgydama aš kartojau, jog nebenoriu žaisti pagal tas pačias griežtas taisykles, kai žinau, kad negaliu laimėti žaidimo, kai žinau, kad negaliu būti tokia laiminga, kokią žadėjo lieknumas. Valgydama aš kartojau: „Velniop tai, velniop tave, velniop visus, aš nebenoriu to daryti.“

„Kai ledų indelis ištuštėjo, energija, kutenusi mano odą, sugrįžo į kūną. Aš giliai įkvėpiau kelis kartus, užsimerkiau, atpalaidavau raumenis, kol… Panika. Kas atsitiko su manim? Kodėl aš valgiau? Kodėl negalėjau to kontroliuoti? Aš turėjau tai kontroliuoti, kodėl negalėjau? Mano mintys buvo greitos: kalorijų skaičiavimai, žalos įvertinimai, planai, kaip žalą atitaisyti, baimės, kad žalos atitaisyti negalėsiu, papildomi kalorijų skaičiavimai, t.t. Aš susireičiau ant grindų savo kambaryje, rankomis prispaudžiau kelius prie krūtinės ir lingavau pirmyn-atgal. Aš jaučiausi beviltiškai praradusi gebėjimą kontroliuoti: savo maistą, savo kūną, save. Tuomet aš supratau, kad persivalgymas manęs neišlaisvins. Tuomet aš supratau, kad vienintelė, kurią pasiunčiau velniop, buvau aš pati“

Bulimija apsigyvena su manimi: paskandintos emocijos, nuslopinti klyksmai

„Aš nebegalėjau ištrūkti iš savo kūno. Aš nebegalėjau gyventi kitapus savo odos. Mano kūnas virto skelbimų lenta, pranešančia visiems, kad buvau niekinga, beviltiška nevykėlė. Jis tapo mano šlykštaus elgesio, mano nesugebėjimo kontroliuoti, mano nenormalumo įrodymu. Mano kūnas tapo mūšio lauku, kuriame kaudavosi mano emocijos. Pažiūrėk į save, Marianne. Pažiūrėk į tą didelį pilvą. Šlykštu. Jis gumbuotas kaip varškė. Aš nuoga stovėjau prieš veidrodį. Pažiūrėk į tas rankas. Mano šlaunys pasidarė tokios didelės! Šlykštu! Marianne… Pakilnok ką nors; Marianne, padaryk savo rankas vėl plonas. Tai šlykšu! Aš žiūrėjau į veidrodį ir mažiau suglebusias rankas, riebias šlaunis, apvalų pilvą. Aš mačiau save gabalėlių gabalėlių gabalėliais. Aš nemačiau ryšių, nemačiau formos, kurią sudaro linkiai ir tiesios linijos, popierinė oda ir stiprūs raumenus. Aš nemačiau savęs. Mano kūno suvokimas atsipindėjo savęs suvokimą: aš nekenčiau savo kūno, nes nekenčiau savęs, aš nepasitikėjau savo kūnu, nes nepasitikėjau savimi, aš pykau ant savo kūno, nes pykau ant savęs. Neapykantą, nepasitikėjimą ir pyktį. Štai ką aš mačiau žiūrėdama į veidrodį.“

Žvilgsnis atgal: dveji metai be valgymo sutrikimų

„Žvelgdama atgal į tuos anoreksijos ir bulimijos metus, jaučiuosi tvirtai, bet sunkiai. Mano kūnas nebėra pykčio formos, dabar esu rami ir jaučiuosi pilnavertė, bet man liūdna. Tačiau nepaisant liūdesio, nepaisant noro, jog kas nors man būtų padėjęs anksčiau, aš žinau, kad tai buvo mano kelias, kad aš nebūčiau čia, jei ne valgymo sutrikimai. Aš nebūčiau ši moteris, negalėčiau daryti tokių įžvalgų, nesuvokčiau ir nesugebėčiau atjausti taip, kaip sugebu dabar, jei nebūčiau kovojusi su anoreksija ir bulimija.

Aš padarysiu viską, kas mano galioje, kad sustabdyčiau kitų žmonių valgymo sutrikimų raidą ir padėčiau jiems išeit iš šito neteisingo kelio. Bet aš negaliu skųstis savo keliu, aš negaliu keikti savęs už tai, kad juo ėjau. Aš nusipelniau daugiau. Mes visi nusipelnėme.

Dalykai, kurie padėjo man pasveikti:

• darbas su kompetetingais ir empatiškais terapeutais
• antidepresantų vartojimas su gydytojų priežiūrą
• dienoraščio rašymas
• pokalbiai su draugais
• ilgi ir lėti pasivaikščiojimai
• maisto dienoraščio pildymas
• juokas
• šokiai
• joga
• masažų terapija
• rizika, kai jau buvau tam pasirengusi
• verkimas
• stovyklavimas ir buvimas gamtoje
• atleidimas sau
• užuojauta sau

Mano sveikimas buvo ilgas ir subtilus. Po dvejų metų savęs tyrinėjimų terapijose ir gyvenime pažvelgusi atgal aš matau, kiek daug pasiekiau. Matau save stiprią, tvirtai stovinčią ant žemės, sugeriančią į save visą šviesą ir grožį, kurie mane supa. Per tuos dvejus metus aš pasirengiau paleisti savo valgymo sutrikimus; paleisti – ne išvaryti juos, ne pabėgti nuo jų. Aš susikūriau emociškai stabilią ir saugią aplinką, kur man jų daugiau daugiau nebereikia, kur galiu leisti jiems tyliai mane palikti.