Ačiū Ritai, kad drįso pasidalint.
„Tai va. viskas prasidėjo nelemtų 2009 metų rudenį. Pradėjau lankyti 11 klasę ir iki žiemos viskas buvo labai faina: klasėje turėjau draugų (kas iki tol man atrodė taip nepasiekiama), mokiausi puikiai, tėvai mokytojai, įsigijome šuniuką (kaip vadinu ar pavadinsiu čia: broliuku arba Čekiu )… Pagalvojus, ar būna puikiau? Tam yra juoda pusė: jaučiausi vieniša ir nepatraukli. Visų pirma: mokykloje vaikinai kabinėjosi prie mano tėčio, jį šmeiždavo man, pradinėse klasėse net gavau įsakymus, jog turiu jam pasakyt “pasičiulpk, gaidy“, ko net nesupratau, taip pat užaugau be brolių, sesių, tik su pusbroliais, kaimynais. Kaip vaikas buvau auksas: nesiskundžiau ir kaupiau visą patirtį giliai kažkur širdy. Mamos vengdavau, ja nepasitikėjau. Netikėjau, kad mane tėvai gali mylėti, man buvo baisu su jais bendrauti ir pasakoti kažką asmeniško. Visad stengiausi būt gera mergaitė, pirmūnė visur, nes bijojau kad mane išvis paliks. vaikystėje kurdavau planus, kaip bėgčiau iš namų, jaučiausi nereikalinga.. Žinoma, tikėtina, kad visiškai be pagrindo buvau tuo įsitikinusi, bet tai yra dalis mano gyvenimo. Ir didelė dalis.